Paprastieji angliavandeniai yra monosacharidai (gliukozė, fruktozė, galaktozė) ir disacharidai (sacharozė, laktozė). Gliukozė – svarbiausia energinė medžiaga, dalyvaujanti daugelyje cheminių procesų, vykstančių žmogaus organizme. Ji būtina smegenų , nervų sistemos veiklai. Iš gliukozės pertekliaus kepenų ir raumenų ląstelės sintetina glikogeną, kuris naudojamas energijai gauti. Šis energijos šaltinis ypač svarbus fiziškai aktyviems žmonėms, sportininkams. Dalis gliukozės gali būti paversta riebalais. Šiek tiek gliukozės būna vaisiuose ir daržovėse, bet dažniausiai gliukozė su kitais monosacharidais sudaro disacharidus. Fruktozės gauname valgydami vaisius.

Sacharozė, arba valgomasis cukrus, sudarytas iš gliukozės ir fruktozės. Juo saldoma arbata ir kava. Jis dedamas į uogienes, kompotus, vaisvandenius, kepinius. Daug ir dažnai  vartojant cukraus skatinamas dantų ėduonies atsiradimas. Dažniausiai maisto produktai, kuriuose yra daug cukraus, turi mažai kitų vertingų maisto medžiagų, todėl cukrus turėtų sudaryti iki 10 proc. davinio energetinės vertės. Laktozė, arba pieno cukrus, sudarytas iš gliukozės ir galaktozės. Žmogaus organizme disacharidai paverčiami gliukoze.

Sudėtiniai angliavandeniai sudaryti iš daugelio gliukozės molekulių, sujungtų į ilgą grandinę. Virškinamajame trakte jie yra skaldomi į disacharidus, o paskui – į gliukozę, kuri rezorbuojama į kraują. Svarbiausias žmogaus mitybos polisacharidas yra krakmolas. Daug krakmolo turi grūdai, bulvės, ankštiniai augalai ir iš jų pagaminti produktai. Valgydami maisto produktus, kuriuose yra daug krakmolo, žmonės gauna ir vandenyje tirpių vitaminų, mineralinių medžiagų, maistinių skaidulų. Todėl rekomenduojama, kad šie produktai sudarytų didžiąją paros davinio dalį ir iš krakmolo būtų gaunama apie pusė visos davinio energijos.

Skaidulinės maisto medžiagos, arba maistinės skaidulos, tai nevirškinamos augalinių produktų medžiagos. Vandenyje netirpios maistinės skaidulos (celiuliozė, hemiceliuliozė, ligninas) skatina žarnyno judesius, apsaugo nuo vidurių užkietėjimo, didindamos maisto tūrį sukelia sotumo pojūtį, veikia maisto medžiagų absorbciją ir kt. Tirpiosios maistinės skaidulos (pektinas, esantis vaisiuose ir uogose, avižų skaidulinės medžiagos) mažina cholesterolio koncentraciją kraujyje. Maistas, turintis maistinių skaidulų, mažiau kaloringas, todėl yra vertingas nutukimo profilaktikai ir gydant. Per parą su maistu reikėtų gauti 20 –30 g maistinių skaidulų.

Randall savo darbą atliko su širdies raumens audiniu. 1970-ųjų pabaigoje keletas tyrinėtojų bandė ištirti “Randall efektą” griaučių raumenų audinyje, tiek gyvūnų, tiek ir žmonių. Costill su pagalbininkais pamaitino žmones riebiu maistu 3 valandas prieš fizinę veiklą ir suleido jiems heparino, kad laisvųjų r.r. koncentracija kraujyje dar labiau padidėtų. Jie pastebėjo, kad fizinės veiklos metu raumenų glikogenas buvo šiek tiek tausojamas, ir teigė, kad padidintas laisvųjų r.r. kiekis gali pagerinti varžybinį rezultatą. Tyrinėtojai, atlikę beveik analogiškus tyrimus su gyvulėliais, padidindami jų kraujo laisvųjų r.r. lygį maitinant riebiu maistu arba parą laiko neduodant ėsti visiškai, gavo iš esmės tokius pat rezultatus kaip ir žmonių atveju. Kaip ten bebūtų, vėlesni tyrimai, kuriuose prieš fizinę veiklą buvo įleista emulsija su dideliu riebalų kiekiu, neparodė jokio raumenų glikogeną tausojančio efekto.

Kertinis šios hipotezės akmuo yra tai, kad riebalai reguliuoja angliavandenių oksidaciją. Jei riebalai yra prieinami, glikolitinė medžiagų oksidacija sulėtėja, ir angliavandenių yra taupomi. Tačiau yra keli mokslininkai, kurie tiesą mato priešingame variante; tai yra, kraujo angliavandenių koncentracija gali įtakoti riebalų oksidaciją. Nepaisant viso to, vis dar yra diskutuojama, ar šis ciklas veikia žmogaus griaučių raumenyse.

Nėra įtikinamo mokslinio pagrindo, kad riebaus maisto valgymas galėtų pagerinti varžybinius rezultatus. Yra keletas faktų, sakančių, kad sportininko organizmas gali adaptuotis padidinto riebalų kiekio mitybai, tačiau tikrai nėra įrodymų, kad tokios dietos gali pagerinti varžybinį rezultatą. Ir, žinoma, nereiktų pamiršti su etika susijusio požiūrio dėl nuolatinio riebaus maisto valgymo. Su šia praktika yra akivaizdžiai susijusi grėsmė sveikatai.

Be to, riebalai negali būti svarbiu energijos šaltiniu fizinėje veikloje, kurios metu raumenys dirba taip intensyviai, kaip daugumos sportininkų pratybų ir varžybose metu. Be to, tvirtinimas, jog didelio angliavandenių kiekio dieta sumažina gebėjimą oksiduoti riebalus, yra nepatvirtintas.

Manoma, kad raumenų glikogeno ir kraujo gliukozės lygiai yra patys svarbiausi rezultatą ištvermės rungtyse ribojantys veiksniai. Netgi labai treniruotų sportininkų žemi glikogeno lygiai ir todėl intensyvesnė riebalų oksidacija nepadeda ilgesnį laiką palaikyti pratimo intensyvumo daugiau kaip 70 % nuo maksimalaus O₂ suvartojimo. Dar, pasak centrinio nuovargio hipotezės, padidėjęs laisvųjų r.r. lygis gali sukelti nuovargį padidindamas kraujo plazmoje laisvo triptofano lygį, ir, galiausiai, tuo padidindamas serotonino gamybą smegenyse. Dėl šių priežasčių neteisinga manyti, kad didelio riebalų kiekio dieta gali pagerinti varžybinį rezultatą.

Yra tvirtų įrodymų, kad žiurkių (ir galbūt šunų) galimybės atlikti fizinę veiklą pagerėja ėdant riebiai arba ilgai badaujant. Tačiau yra ryškūs skirtumai tarp organizmų sugebėjimo utilizuoti substratus fizinės veiklos metu, ir žiurkės jokiu būdu nėra geriausias analogas  žmonėms. Nėra nė vieno tyrimo, paremiančio galimybę, kad žmonių geba atlikti fizinę veiklą pagerėtų naudojant didelio riebalų kiekio dietą ar badaujant. Tiesą sakant, bene kiekvienas tyrimas pademonstravo, kad bent jau žmonių atveju ištvermės rungčių rezultatas yra blogesnis, kai angliavandenių kiekis maiste yra sumažinamas. Todėl patariama sportininkams tokių kraštutinių ir nepagrįstų požiūrių nesilaikyti, ypatingai dėl pavojaus sveikatai (širdies – kraujagyslių sistemos ligų, cukraligės, vėžio ir kitų), susijusio su gausiu riebalų vartojimu.