Valgantieji juodą kuo mažiau apdorotų grūdų duoną gyvena ilgiau ir sendami išlieka sveikesni nei baltos duonos mėgėjai.

Nevalgykite sausų pusryčių, nudažančių pieną arba vandenį. Sausi pusryčiai ir įvairūs greitai paruošiami dribsniai daugelio mėgstami kaip sveikas maistas. Bet jei užpylus juos vandeniu arba pienu pakinta skysčio spalva, galima neabejoti – dribsniuose yra daug kenksmingų priedų ir cukraus.

Be to, paprastai jie būna taip smarkiai perdirbti, kad spėja prarasti visas naudingąsias savybes dar iki patekdami ant stalo.

Nebūtų palaikę maistu

Nevalgykite to, ko nevalgytų jūsų močiutė. Maisto pramonė nestovi vietoje, ir parduotuvių lentynose nuolat atsiranda naujų maisto produktų – tokių, kurių mūsų senoliai nė nebūtų palaikę maistu. Jums jie patinka, deja, jūsų organizmui – ne.

Instinktyviai ieškoma tokio maisto, kuriame būtų gausu cukraus arba druskos ir riebalų. Gamintojai pataikauja vartotojų skoniui ir tuština jų pinigines.

Evoliucijos požiūriu toks maistas visai nenatūralus.

Kuo daugiau protingų galvų mąstė, kaip sukurti kokį produktą, tuo jis nenaudingesnis.

Tai, kas išaugo darže, geriau nei tai, kas pagaminta fabrike.

Šio teiginio turbūt neimtų ginčyti ne tik sveikuoliai, bet ir nelinkę galvoti, ką valgo, žmonės.

Malšina alkį, bet ne nuobodulį

Keista, bet daugelis valgo visai ne todėl, kad yra alkani. Dažnai valgoma iš nuobodulio, norint nusiraminti susierzinus arba už ką nors save apdovanoti. Saldus ir riebus maistas tapo savęs paskatinimo priemone, o streso ir nuobodulio įveikimo būdu – dažnas užkandžiavimas.

Maistas turi būti spalvingas

Pasistenkite, kad jūsų lėkštėje būtų ne mažiau kaip keturių skirtingų spalvų (geriausia ryškių) produktų. Natūralios sodrios spalvos būdingos daržovėms ir vaisiams (mėsa, duona, pyragas spalvingumu nepasižymi). Psichologai teigia, kad įvairių spalvų maistas padeda numalšinti alkį vien į jį pažiūrėjus. Be to, įvairiaspalvės daržovės leidžia gauti visų būtinų naudingųjų medžiagų ir apsaugo nuo daugelio ligų.

Rinkitės maistą, kuris netaps balastu

Atsibodo skaityti produkto sudėtį? Jo nevalgykite.

Kuo daugiau sudėtinių dalių produkte, tuo labiau yra apdorota žaliava, iš kurios jis pagamintas.

Vadinasi, tokiame maiste itin gausu konservantų, saldiklių, tirštiklių, kvapo stipriklių ir kitų dirbtinių medžiagų, žmogaus organizmui visai nereikalingų.

Etiketėje – gąsdinantys žodžiai ir skaičiai. Nevalgykite. Natrio glutamatas, celiuliozė ir daugybė E su skaičiukais… Argi visa tai dedate į patiekalus, kai gaminate namuose? Žinoma, ne, taigi neleiskite, kad gamintojai kimštų tokius dalykus į jūsų valgomą maistą.

Nieko keisto, kad norima pailginti produkcijos tinkamumo vartoti laiką ir padaryti ją patrauklią vartotojams, bet jūsų užduotis – rinktis tokį maistą, kuris netaps balastu organizme, o bus turtingas naudingų medžiagų.

Tiesa, maisto priedai iš pradžių būna visapusiškai ištiriami ir imami vartoti tik tada, kai nustatoma, kad yra nekenksmingi. Bet mūsų protėviai tūkstančius metų nėra ragavę valgio su kokiais nors „-ikliais”, „-atais” ir buvo visai patenkinti. Tai kam laužyti per amžius nusistovėjusius natūralios mitybos dėsnius ir būti suviliotiems reklamos kampanijos?

Pirkite tai, kas nugrūsta toliau nuo akių. Daugelyje prekybos centrų prekės išdėstomos taip, kad šaldytas, greitai paruošiamas ir visoks „patobulintas” maistas atsiduria labiausiai matomose vietose, o šviežias ir natūralus – parduotuvės kampuose ir pasieniuose. Netingėkite paieškoti.

Ne viskas, kas riebu, kenksminga

Valgykite tai, kas yra bakterijų maistas. Pasirūpinkite, kad ant jūsų stalo būtų produktų, jau iš dalies apdorotų grybelių ir bakterijų – kefyro, jogurto, sūrio, sojų padažo, t. y. viso to, kas yra rauginama.

Ne viskas, kas riebu, kenksminga. Apskrudusių pyragėlių ir traškučių, žinoma, reikia vengti, bet visai kas kita – riebi žuvis (lašiša, ančiuviai, skumbrė). Žuvų taukuose gausu nesočiųjų riebiųjų rūgščių, labai naudingų širdžiai, nervų sistemai ir kraujagyslėms.

Nevalgykite to, kas nepūva. Ilgas tinkamumo vartoti laikas paprastai liudija, kad produktas buvo smarkiai apdorotas ir jo maistinė vertė pasidariusi minimali. Be to, veikiausiai tokiame maiste gausybė konservantų. Neapdorotas įvairiomis cheminėmis medžiagomis ilgai tinkamas vartoti ir negendantis yra medus ir kai kurie rūgimo produktai (pvz., vynas).

Netikėkite užrašu „liesas”. Tai, kad maiste nėra riebalų, nereiškia, kad jis ypač naudingas. Greitai pasisavinami angliavandeniai tukina kaip riebalai, bet, skirtingai nei pastarieji, net nenumalšina alkio.

Be to, daugelis sumažinto riebumo produktų yra saldūs – sausi pusryčiai, varškės sūreliai, ledai ir pan. Tokiais neriebiais užkandžiais sunku pasisotinti, todėl jų suvalgoma paprastai gana daug, taigi iš jų gaunama netgi daugiau kalorijų nei iš riebių patiekalų.

Valgykite neskubėdami. Smegenims prireikia 20 min., kad suprastų, jog pasisotinote, ir apie tai „pranešti” skrandžiui. Taigi kuo lėčiau valgote, tuo greičiau pavalgote.

Sultinio taisyklė

Mėsos sultinys – vienas iš netinkamiausių sveikos mitybos požiūriu patiekalų. Gydytojai tvirtina, kad verdant mėsai į vandenį pereina visos kenksmingosios medžiagos, viena iš jų – sunkiai pasisavinami gyvuliniai riebalai.

Kaip tik dėl jų didėja cholesterolio kiekis kraujyje, užsikemša kraujagyslės ir netgi gali ištikti infarktas. O štai daržovių sultinys – visai kas kita. Jame lieka daug maistingųjų medžiagų, todėl išvirus daržoves jų nuoviro nereikia išpilti, o sunaudoti ruošiant kitus patiekalus.

Laikykitės tradicijų

Galima ilgai ginčytis apie japonų, prancūzų, graikų, italų ir kitų šalių atstovų virtuvės privalumus ir trūkumus, vis dėlto viena tiesa neabejotina: pagal senąsias tradicijas pagaminti patiekalai yra daug naudingesni nei vadinamieji vakarietiški – dešrainiai, mėsainiai, skrudinti viščiukų sparneliai, bulvių traškučiai ir gazuoti gėrimai.

O visų geriausia, kaip teigia gydytojai, valgyti nacionalinius – savo šalies, savo krašto patiekalus.

Nevalgykite iki soties

Smegenys ne iš karto suvokia, kad skrandis jau pilnas. Padėkite šakutę ant stalo dar prieš tai, kol pajusite, kad daugiau nebetilps nė kąsnelis. Nusipirkite mažesnes lėkštes. Po Anglijoje atlikto tyrimo, kuriame dalyvavo keli šimtai savanorių, paaiškėjo, kad tiesiog pakeitus visas namuose esančias lėkštes mažesnėmis suvalgoma maždaug 22 proc. mažiau maisto.

Neužkandžiaukite, nes beveik visuose užkandžiuose, pardavinėjamuose kioskuose, gausu konservantų, riebalų ir labai mažai naudingų medžiagų. Toks maistas nepasotina.

Keletas atliktų tyrimų parodė, kad žmogus suvalgo gerokai daugiau, jei prie stalo sėda vienas, o ne su šeimos nariais ar draugais. Kai pietaujate su kompanija, valgymas nustoja būti vien tik skrandžio pripildymo procesu ir tampa tam tikru bendravimo ritualu.

Skanėstai turi likti skanėstais

Nieko baisaus pasilepinti saldumynais arba mėsos kepsniu. Juk gyvenimas, susidedantis vien iš apribojimų ir taisyklių, prarastų didelę dalį žavesio.

Bet nedera lepintis nuolat, ir šokoladiniais pyragaičiais reikėtų mėgautis tik ypatingais atvejais – per šventes, poilsio dienomis arba vakarėlyje. Antraip bet kokie gardumynai taps įprastu maistu ir nebesuteiks tokio malonumo, bet papildomų kilogramų tikrai priaugins.

Beje, kai kuriems žmonėms šiokie tokie nukrypimai nuo besilaikomos dietos tik padeda sveikai gyventi. Kas antrą dieną suvalgytas šokolado arba pyrago gabaliukas paskatina papildomai pasportuoti, nes bijoma papilnėti, ir kartu suteikia pasitenkinimą.

Kartais taisykles galima pažeisti

Perlenkti lazdą nepatartina nė vienoje gyvenimo srityje. Beatodairiškas sveikos mitybos principų laikymasis kenkia psichikai ir sukelia papildomų stresų, o kartu – ir sveikatos sutrikimų. Taigi saikas reikalingas visada, kaip sakė Oskaras Vaildas, ir laikantis saiko.

(c) Sekundė

“Dažnai žmonės užsibrėžia pernelyg drąstiškus tikslus. Pavyzdžiui, numesti per mėnesį 20 kilogramų ar staiga tapti vegetarais ir valgyti vien tik daržoves”,- sako gydytoja dietologė Daiva Čižauskaitė. Anot jos, norėdami subalansuoti mitybą ir pagerinti savijautą, turime vadovautis sveiku protu ir savęs pernelyg „nespausti į kampą”. Jei visą gyvenimą mėgome kiaulienos kepsnius, neturėtume staiga imti maitintis tik košėmis ir salotų lapais. Juk jau po dienos tokiu maistu imsime bodėtis, o po dviejų numosime ranka į sveiką mitybą ir grįšime prie senų įpročių.

„Tikslas gali būti didelis, bet jo siekti turėtume mažais žingsneliais. Galima mitybą pradėti balansuoti ne atsisakant mėgstamų, tačiau nelabai sveikų produktų, bet mažinant jų kiekį ir racioną papildant sveiku ir naudingu mūsų organizmui maistu”,- teigia dietologė.

Įvertinkime, ką valgome

Gydytoja pataria visų pirma peržiūrėti savo mitybos racioną ir įvertinti, ar gauname pakankamą kiekį mums kasdien reikalingų maistingų medžiagų – angliavandenių, baltymų, riebalų, vitaminų, mineralų.

Pasak jos, prieš pradedant keisti mitybos įpročius, verta pasikonsultuoti su gydytoju. „Prisiskaičius įvairios informacijos apie dietas internete ar įvairiuose žurnaluose, lengvai galima tapti mitų auka. Pavyzdžiui, vienas didžiausių mitų – kad sveikai subalansuotame mitybos racione neturėtų būti riebalų”,- sako D. Čižauskaitė.

Pasak tarptautinio vartotojų tyrimo, kurį atliko Millward Brown, 38 proc. žmonių teigia vengiantys maisto, kuriame yra riebalų. Žmonių sąmonėje vitaminai, mineralai, baltymai, skaidulos ir angliavandeniai dažniausiai pozicionuoja kaip tos medžiagos, kurių reikia sveikai mitybai. Riebalai iš šio sąrašo išstumiami.

„Tokie įsitikinamai labai neteisingi ir gali nukreipti mus netinkamu maitinimosi keliu. Svarbu, kad net 30 procentų kasdieninės energijos mūsų kūnas gautų būtent iš riebalų”, – sako dietologė D. Čižauskaitė.

Gerieji riebalai – būtini

Riebalai mums reikalingi tam, kad padėtų įsisavinti vitaminus A, D, E, palaikytų odos ir plaukų sveikumą ir grožį. Taip pat riebalai organizme tarnauja kaip energijos saugykla.

Ne visi riebalai yra naudingi. „Gyvulinės kilmės maistas turi sočiųjų riebalų. Remiantis daugeliu tyrimų, sočiosios riebalų rūgštys skatina cholesterolio gamybą, nulemia širdies ligas. Todėl gyvulinių riebalų geriau vartoti kuo mažiau”,- sako dietologė.

Visai kas kita yra „gerieji” riebalai, omega-3 ir omega-6 – šių medžiagų dažniausiai žmonės gauna per mažai, nors jos mums labai reikalingos. „Omega-3 ir omega-6 yra nepakeičiamosios riebalų rūgštys. Jos būtinos ląstelių susidarymui organizme, teigiamai veikia širdį, reguliuodamos cholesterolio kiekį kraujyje mažina širdies smūgių riziką”, – teigia D. Čižauskaitė. Nepakeičiamos riebalų rūgštys yra labai naudingos vaikams greitaisiais jų augimo periodais – pirmaisiais gyvenimo metais bei brendimo laikotarpyje, kuomet sparčiai dalinasi audinių ląstelės.

Dietologė pabrėžia, kad nepakeičiamųjų riebalų rūgščių turime gauti kiekvieną dieną su maistu, nes mūsų organizmas negali jų pasigaminti.

Pasak gydytojos, omega-3 ir omega-6 gali būti lengvai įtraukiamos į kasdieninį mūsų mitybos racioną. Šių medžiagų gausime valgydami riebią žuvį, avokadus, graikinius ar anakardžių riešutus, vartodami augalinį aliejų ar jo pagrindu pagamintą minkštą margariną.

Diena Media

Ir visgi kartais kyla įvairių nesusipratimų, aptariant tai, kas galėtų būti vadinama suši, o kas ne. Takashi Gibo, suši virtuvės vyriausiasis virėjas ir restorano Takashi Salt Lake City mieste savininkas, sako, kad “kartais žmonės, išgirdę žodį “suši”, pagalvoja apie neapdorotą žuvį”.

Dauguma įvairių virtuvių iš tiesų patiekalams gaminti naudoja nevirtas jūros gėrybes, tačiau “suši – tai kur kas daugiau”. Tam, kad geriau suprastume, kas gi tas suši yra, Takashi Gibo ir jo žmona Tamara padės mums išsiaiškinti keletą terminų, ypač svarbių restoranų lankytojams.

Suši

Bendruoju terminu “suši” paprastai vadinamas bet koks patiekalas, kurio esminiai ingredientai – virti ryžiai, pasaldinti ryžių actu. Dažniausiai įvairiuose restoranuose galima paragauti suši patiekalų, vadinamų tiesiog maki, temaki, nigiri arba gunkan pavadinimais.

Maki

Tai populiariausia suši rūšis, gaminama suvyniojant actu pagardintus ryžius ir kitus ingredientus – dažniausiai virtą arba neapdorotą žuvį ar daržoves – į jūros dumblių pluošto gabalėlį bei supjaustant gautą ritinį apvaliais cilindrėliais.

Gana įprastas amerikietiškas variantas yra uramaki arba „išvirkščia” suši, paruošta ryžiais padengiant išorinį dumblių sluoksnį (dumbliai tuomet tampa vidiniu įdaru).

Nigiri

Japonų kalboje žodis “nigiri” reiškia “suspausti”. Ši suši rūšis ruošiama iš saujelės actu pasaldintų ryžių, suspaustų į formą stačiakampio pagrindu ir viršuje papildomų virta ar nevirta žuvimi, daržovėmis. Gibo teigimu, šis ryšulėlis kartais perrišamas jūros dumblių pluošteliu – tam, kad visi ingredientai išliktų savo vietose.

Gunkan

Kartais vadinama “mūšio” suši. Gunkan gaminama jūros dumblius susukant į puodelio formą, kuri pripildoma ryžių ir pagardinama kitais ingredientais. Tokia puodelio forma dažniausiai naudojama, norint paruošti suši iš pusiau skystų ar trapių maisto produktų (pavyzdžiui, ikrų), kuriuos tiesiog susuktus valgyti būtų nepatogu.

Nori

Nori yra vadinami popieriaus plonumo jūros dumbliai – gerai išdžiovinti. Jų spalva – neįprastai žaliai juoda. Tokie jūros dumbliai pasižymi saldžiu įvairiapusiu skoniu, yra prisotinti baltymų ir vitaminų. Jų pluoštai dažniausiai naudojami kaip medžiaga, į kurią įvyniojami ryžiai ar ryžių kamuoliukai, o kartais tiesiog ragaujami susmulkinti – kaip daržovė ar patiekalo papuošimas.

Sashimi

Tai plonai supjaustyta neapdorota žuvis, kurios skonis praturtintas įvairiausiais pagardais, pavyzdžiui, smulkintais didžiaisiais rytų Azijos ridikėliais, imbiero šaknimis, wasabi augalais ar sojų padažu. Čia tikrai nerasite ryžių, todėl sashimi nėra laikoma suši rūšimi. Tačiau kadangi sashimi patiekalas patiekiamas nevirtas, jis būtinai gaminamas tik iš šviežiausios ir aukščiausios kokybės žuvies, o tai neretai įtakoja šiek tiek didesnes sashimi kainas restoranuose. Įdomu yra tai, kad šis patiekalas paprastai valgomas pirmiausiai, vėliau ragaujant ir kitų virtuvės siūlomų gardėsių.

Onigiri

Dėl gamybos ypatumų onigiri taip pat nėra laikoma viena iš suši rūšių, tačiau šis patiekalas panašus į suši tuo, kad yra sudarytas iš garintų ryžių kamuoliukų, kartais prikimštų žuvimi ar daržovėmis ir kartais suvyniotų į nori jūros dumblius.

Temaki

Labiau žinoma kaip „rankos ritinėlis”: temaki gaminama iš jūros dumblių pluošto, kuris susukamas į kūgį ir pripildomas actu pagardintų ryžių, virtos ar nevirtos žuvies, daržovių ar vaisių. Temaki valgyti itin nesudėtinga ir lengva.

Gari

Taip vadinamos imbiero šaknys, marinuotos druskoje ir saldžiajame ryžių acte. Šaknys supjaustomos ypač plonai ir yra valgomos, ragaujant kelių suši patiekalų – tam, kad Jūsų gomurys sugebėtų atpažinti skirtingus skonius.

Wasabi

Tai žalia masė, pasižyminti aromatingais, pikantiškais skoniais ir gaminama iš japoniškų krienų, pateikiama sustiprinti suši arba sashimi skonius. Mėgstama wasabi maišyti su sojos padažu, tačiau, anot Gibo, Japonijoje taip niekuomet nedaroma. Taigi nepamirškite: jei atvykote į Japoniją – wasabi nederėtų maišyti su kitais skoniais.

Maltų kaulų ir odelių dešra, šokolado skonio saldainiai, alus iš miltelių, hidroponinės daržovės ir sultinys iš natrio gliutamato. Visa tai – prekybos centrų lentynose, kuriose turėtų būti maistas.

Internete paieškojęs pagal frazę „padirbtas maistas”, aptinku dar daugiau įdomybių: štai amžina protestuotoja enciklopedija „Pipedija” rašo, kad Kinijoje falsifikuojami netgi kiaušiniai, o gudrūs uogienių gamintojai, norėdami įtikinti klientus menamais natūralumais, iš celiuliozės padirba netgi uogų sėklytes.

Taip pigiau ir pelningiau. Pasitikrinu šiuos teiginius užsienio svetainėse – pasirodo, tai didžiulis verslas. Kam dėti į uogienę uogas, kai galima pridėti sintetinių aromatinių esencijų? Koks sveiko proto vertelga dės į dešrą kilogramą mėsos už 10 litų, jei gali sudėti kilogramą sojų ir maltų kaulų emulsijos už litą? Koks galvotas aludaris šešis mėnesius gamins tikrą alų?

Kai gamintojai savo „Utenos alaus” kamštukus reklamuoja kaip esminį savo alaus privalumą, telieka tik pritarti – taip, tai esminis jų alaus privalumas. Kitų juk nėra. Skaidrus, o ne rudas butelis – įrodymas, kad iš alaus visiškai pašalintos bet kokios šviesai jautrios medžiagos, kurių visada daug natūraliame aluje. Tai, kad burbuliukų lieka net vakar atidarytame alaus butelyje, irgi sukelia minčių.

Tačiau tie patys gamintojai ką tik pristatė rinkai ir „Švyturio Raw” alų. Taip jie bando pasakyti: „Štai, mes siūlome tikrą”, tačiau vertelgiško mąstymo šablonai kyšo per visus galus: visiškai neaišku, kokį alų jie nutaria patiekti nefiltruotą. Ir štai – neaišku, koks alus, bet menamas natūralumo padidinimas tampa prekės ženklu. O kokia gi tikroji to „Raw” alaus rūšis? Aišku, neskelbiama. Nes neaišku, kokia ji. Bandau spėti: „high gravity” koncentratas, skiestas perpus vandeniu, o paskui vėl „paraugintas”, kad atitiktų įstatymų reikalavimus. Gal ir klystu, bet juk man teliko spėlioti – alus, taip ar anaip, be pavadinimo, tiesa?

Yra viena kita užeiga, kurioje gali paragauti tikro alaus. Kai pirmą sykį tokio paragavau, nekilo klausimo, ar tikras. Nuo parduotuvėse įprastų alaus skonio limonadų skonis skyrėsi tiek, kad staiga toptelėjo mintis: negi visur vien falsifikatai?

Kartą išgirdau papasakojimą apie tuos „high gravity” metodus: didžiausios alaus gamybos išlaidos tenka ne žaliavoms, o misos virimui bei rauginimui. Daug kainuoja vandens kaitinimas, daug kainuoja rauginimo talpos ir alaus laikymas jose kelis mėnesius. Todėl viskas spartinama, kad tik būtų ekonomiškiau.

Alaus gamyba trunka ne tris-šešis mėnesius, o tris-šešias dienas, naudojamos ne tradicinės alaus mielės, o panašios į tas, kurias naudoja spirito varytojai. Išraugtas 10-15 laipsnių stiprumo „šamarliakas” skiedžiamas vandeniu įvairiomis proporcijomis, o tada pilstomas į butelius. Taip viena „high gravity” koncentrato rūšis staiga virsta 3 ar 5 skirtingomis alaus rūšimis. O kad netrukdytų įstatymai, procesas dar labiau pagerinamas: tariama, esą rauginimas vyko jau po „šamarliako” maišymo su vandeniu, o tas sumaišymas – tai esą tik misos ruošimas.Tačiau tai – tikrai ne pats blogiausias variantas. Alaus rinkoje bent jau kažkokia kontrolė, alų skiesti galima tiktai ribotai, o ir gaminti tik iš nustatytų medžiagų. Aišku, importuoti galima bet ką – kas ten supaisys. Daugelyje šalių alumi vadinti galima netgi „post-mix” gėrimus. Juos gaminti dar paprasčiau: „alaus skonio” koncentratą maišyti su vandeniu ir alkoholiu, paskui „užgazuoti” lyg limonadą – ir viskas. Pigu ir pelninga. Miltelinis alus.

Toks geras tiems, kurie jį parduoda. Ekonomija. Pramonė. Verslas. Visur. Nusiperki parduotuvėje pomidorų, o jų skonis – kaip kokio vandens. Kaimiškas pomidoras po tokių ima atrodyti, lyg stebuklas. Pasirodo, „parduotuviniai” auginami kažkokiose hidroponikos fermose.

Nusiperki parduotuvėje „rūkyto” kumpio, o praplėšus pakuotę, iš to kumpio ima tekėti vanduo. Iš rūkyto kumpio – vanduo? Paaiškėja, kad vietoj rūkymo – mirkymas chemikalų mišiniuose. „Skonis ir kvapas identiški natūraliems” – panašių užrašų ant maisto etikečių galima užtikti dažnai. Be to, mirkymas dar prideda mėsai svorio, rūkymas – kaip tik atimtų.

Dešra išvis gali būti be mėsos. Kartą nusipirkau rūkytos dešros pavidalo produktą ir tik namuose pasižiūrėjau į etiketę – mėsa net nepaminėta! Dešra be mėsos? Žinoma, ekonomiška ir pelninga!

Viena draugė pasakojo aptikusi šokoladinių saldainių be šokolado. Ant jų pakuotės taip ir parašyta buvo – „šokolado skonio saldainiai”. Sudėtyje – septyni procentai kakavos, visa kita – įvairūs kvapikliai ir kitokie E. Irgi ekonomiška. Ir pelninga.

Buvau ir aš tos produkcijos nusipirkęs. Skonis – daug baisesnis, nei galima spėti iš etikečių. Pasižiūrėkite į kokios nors „Selitos” gaminamos „giros” sudėtį – ar tai gira? Tai, atleiskite, eilinis limonadas, pilnas kažkokios chemijos.

Paragaukite „Vilniaus konservų” gaminamos uogienės – šios skonis ne kaip uogienės, o kaip kažkokio kisieliaus. Mieli „Selitos” ir „Vilniaus konservai”, gal ir man norėtumėt pagrasinti teismais už tai, ką manau apie jūsų produkciją?

Pasipiktinę vartotojai buriasi į mėgėjų grupeles, bandančias paragauti kažko tikro, važinėja į ūkininkų turgelius ar net į kaimus – nusipirkti tikros rūkytos mėsos. Nes parduotuvėje jos nėra. Kai kurie iš jų net bando patys raugti alų bei girą, naiviai tikėdami, kad gali konkuruoti su didžiaisiais. Štai „savasalus.lt” – aptikęs internete, paskambinu ir bukai klausiu: „O kodėl verta alų virtis pačiam?”

Laurynas Bukelskis pasakoja tai, ką jau spėjau atrasti: tik naminis alus yra tikras, paragauti gali daug įvairesnių rūšių, nei galėtum rasti parduotuvėje. Bet sužinau ir naują dalyką: pasirodo, naminį alų išvirti taip pat paprasta, kaip ir girą, o šią – taip pat paprasta, kaip ir arbatą.

Klausiu, kiek jie iš šito verslo? Atsakymas nuoširdus ir nedžiuginantis: „Kol kas – tik nuostoliai. Bet tikimės, gal pavyks, nes toks geras hobis… Tikras alus, tikra gira…”. Žinoma. Čia juk ne verslas. Galiu tik palinkėti sėkmės.

Parduotuvėje pažvelgiu į ekologiškų prekių lentyną. Normalaus maisto ten nėra. Tik kažkokie neaiškūs dribsnių sausainiai, kainuojantys nesuprantamai daug. Ai, dar kruopos – šių, matyt, tiesiog niekam neapsimoka padirbinėti.

Bet akis rėžia tai, kad ekologinėje lentynoje – nei daržovių, nei mėsos. Nori tikro maisto – graužk kruopas. Nenori kruopų – valgyk „gliutamatines” dešras iš mėsos pakaitalų, užsigerdamas pramoniniu alumi ar sintetiniu limonadu.

Mulkinimas – visur: gerokai brangesnės „vaikiškos” dešrelės, pasirodo, visai nesiskiria nuo kitų dešrelių. Tačiau dažnas pirkėjas galvoja kitaip – negi gamintojai vaikus maitins atliekomis? Daugybė gamintojų už tokius „vaikiškus” mulkinimus mokėjo baudas, bet ar nuo to kas keičiasi? Pelnas toks, kad iš baudų gamintojai tik juokiasi.

Kai skaitai etiketes, nežinai net ką galvoti, ypač kai prisimeni, kad sudedamosios dalys visada rašomos mažėjimo tvarka.

Štai „Nemateko” gaminto „Virto viščiukų broilerių kepeninio pašteto” sudėtis:

1. Kiaulienos lašiniai
2. Sultinys
3. Viščiukų broilerių kepenys 14 proc.
4. Kiaulių odos
5. Viščiukų broilerių odos
6. Manų kruopos
7. Sojos baltymų koncentratas
8. Druska
9. Cukrus
10. Bulvių krakmolas
11. Pieno baltymai
12. Aromato ir skonio stipriklis E621
13. Antioksidatorius
14. Konservantas E250

Ar tikrai galime vadinti tokį produktą viščiukų kepenų paštetu? Žinoma, kad taip, nes ten juk yra tų kepenėlių. Net 14 procentų! Ar pasikeistų skonis, jei kepenėlių išvis nebūtų? Manau, kad nelabai. E621 – garsus aromato ir skonio stipriklis mononatrio gliutamatas – net nevalgomas pjuvenas gali paversti gardžiu maistu.

Kartą viename prekybos centre su žmona tyčia ieškojome dešros, kurioje nebūtų mononatrio gliutamato. Perskaitėme visas etiketes. Iš kokio pusšimčio rūšių atradome tik dvi. Abi – ispaniškas. O lietuviškos be E621 tąkart nebuvo nė vienos.

Kažkada biochemiją studijavusi mano draugė papasakojo visas gliutamatų subtilybes: tai visai ne skonio ir aromato stipriklis, o priešingai – imitatorius. Jis apgauna skonio pojūtį, įtikindamas, kad maiste yra baltyminių medžiagų. Gamintojams itin naudingas: nori sutaupyti mėsos – įberk gliutamatų.

Žinoma, vertelgos taip ir daro, berdami gliutamatus tokiais kiekiais, kad nuo ilgo vartojimo žmonės tiesiog nustoja jausti maisto skonį, gliutamatais nepagerinti produktai ima atrodyti prėski.

Simboliška, kad mano savišvietą užbaigia informacija apie tai, kad alaus gamintojai prisideda ir prie natrio gliutamato atsiradimo. Gliutamatai išgaunami iš alaus gamybos atliekų – „mirusių” mielių. Tam, kad procesas būtų pelningesnis, išvestos specialios, itin daug gliutamatų gaminančios alaus mielės. Ratas užsidaro, dešrų ir alaus pramonininkai sukerta rankomis.

Click here to view the embedded video.

Plačiau apie Lietuvos maisto ypatumus – TV video reportažas.

Click here to view the embedded video.

Dietos – ne visiems

Klaipėdos universitetinės ligoninės Maisto paruošimo skyriaus vyresnioji gydytoja ir dietologė Teodora Kupšienė pritaria – nutukęs ar turintis antsvorio žmogus netenka gyvenimo džiaugsmo. Jiems nepalankus ir aplinkinių požiūris.

Kaip teigia Pasaulio sveikatos organizacija, visuomenė nutukimo dar nepripažįsta kaip reikšmingos sveikatos problemos, turinčios įtakos sergamumui ir mirtingumui.

Pasak dietologės, nutukimo priežastys gali būti ne tik dėl kalorijų pertekliaus, bet ir dėl tam tikrų vaistų vartojimo, endokrininių ligų ar genų defektų.

Tačiau nepaisant nutukimo priežasčių, svorio metimas, jeigu tam ryžtamasi, turi būti kompleksinis: didinamas fizinis aktyvumas, keičiama mityba ir gyvensenos įpročiai.

“Tik tais atvejais, kai nutukimas yra antrojo laipsnio ar didesnis, reikalingas gydymas vaistais arba operacija”, – teigė T.Kupšienė.

Ne visi žmonės gali laikytis dietų. Jos neleistinos nėščioms moterims, vaikams, seniems žmonėms, sergantiesiems kepenų ir inkstų ligomis, cukriniu diabetu.

Prireikia kantrybės

Dietologė įspėjo, kad tirpdyti kilogramus reikėtų protingai, ypač jei antsvorio norima atsikratyti per trumpą laiką ir itin ribojamas maistas.

Net sumažinus maisto kiekį, mityba turėtų būti subalansuota. Priešingu atveju, galima sau labiau pakenkti nei padėti.

Dieta, turinti mažiau nei 800 kilokalorijų, gali tapti įvairių sveikatos komplikacijų ir net mirties priežastimi, įspėjo T.Kupšienė.

Pastaruoju metu populiarios įvairios dietos. Tačiau gydytoja primena, kad metant svorį reikia atsižvelgti į kiekvieno individualią psichinę, fizinę ir socialinę būklę. Tad ta pati dieta ne visiems gali būti efektyvi.

Dietologė geru žodžiu paminėjo baltymų dietą, tačiau jos negalima laikytis ilgiau nei keturias dienas. Priešingu atveju, pakenksite inkstams, nes būtent per juos šalinami šlakai.

“Negalima svorio metimo forsuoti. Pirmiausia jį reikėtų stabilizuoti, taip pat būtina keisti tam tikrus gyvenimo įpročius, išmokti sveikai maitintis”, – apie sąmoningą svorio metimą aiškino gydytoja.

Tačiau naujų įpročių formavimuisi reikia laiko, mažiausiai bent pusmečio. Tad norint sureguliuoti svorį reikia kantrybės.

Padėtų mitybos dienynas

Prieš metant svorį dietologė patarė susidaryti individualų savaitės mitybos dienyną, kur reikėtų surašyti maitinimosi laiką, suvalgytą maistą bei jo sudėtį.

Šis dienynas parodo, ar žmogus reguliariai maitinasi, kiek kartų per dieną valgo. Kuo rečiau valgoma, tuo organizmas labiau linkęs kaupti atsargas.

“Po savaitės mitybos analizės taps aišku, kokias klaidas darote: galbūt valgote per riebiai arba vienodą maistą, gal trūksta vaisių, daržovių ir pan. Pamačius savo klaidas, lengviau jas taisyti, galbūt pakoregavus mitybą neprireiks ir dietų”, – palinkėjo T.Kupšienė.

Dietologė pastebėjo, kad po dietos žmogus vėliau ar anksčiau grįžta prie buvusio įprasto gyvenimo ritmo, kuris grąžina ir papildomus kilogramus.

“Pradedama daugiau valgyti, o riebalai deginami mažiau, tad svoris vėl labai greitai didėja. Svorio mažinimą organizmas priima kaip stresą, o tada atsiranda polinkis kaupti riebalus juodai dienai”, – aiškino dietologė.

Polinkis pilnėti išlieka visą gyvenimą, tad jei norite išlaikyti liekną figūrą – keisti gyvenimo įpročius bei mitybą reikėtų visam laikui.

Diena Media

Kodėl po dietos kilogramai sugrįžta

Dalis kūno masės prarandama skysčių sąskaita – maiste trūkstant angliavandenių, išsenka angliavandenių atsargos (glikogenas) organizme. Kepenyse ir raumenyse sukauptą glikogeną organizmas naudoja energijai gauti ir prarandamas vanduo, nes viena glikogeno molekulė organizme sujungia 2 g vandens.

Dar vienas mažai angliavandenių turinčios mitybos ypatumas – nejaučiamas alkis. Trūkstant angliavandenių maiste, organizme skyla riebalai, susidaro tarpiniai skilimo produktai, vadinami ketoninėmis medžiagomis. Suintensyvėja ketogenezės procesai, didėja ketoninių medžiagų koncentracija kraujyje. Būtent dėl padidėjusios ketoninių medžiagų koncentracijos kraujyje ir jos poveikio žmogus nejaučia alkio, sumažėja apetitas, gali sutrikti rūgščių-šarmų balansas organizme.

Be to, tokio maisto raciono energinė vertė yra savaime mažo kaloringumo, nes joje yra ribojami angliavandenių turintys maisto produktai.

„Tačiau minėtos dietos metu atsikračius nereikalingų kilogramų, yra labai sunku palaikyti sumažėjusią kūno masę ilgesnį laiko tarpą. Dažniausiai prarasti kilogramai po metų kitų atsistato“, – įspėjo Lietuvos olimpinio sporto centro sportininkų mitybos specialistas Marius Baranauskas.

Anot specialisto, valgant mažai angliavandenių turinčius ar jų visai neturinčius maisto produktus, dažniausiai suvartojama daugiau nei rekomenduojama riebaus, per daug sočiųjų riebalų rūgščių, cholesterolio ir baltymų turinčio maisto produktų, pavyzdžiui, raudonos mėsos (jautienos, kiaulienos, avienos), dešrų, dešrelių, kalakutienos, vištienos, kiaušinių, varškės, sviesto, majonezo, grietinės, grietinėlės, įvairių riebių padažų.

Įrodyta, kad esant mažam fiziniam aktyvumui, per daug sočiųjų riebalų rūgščių ir cholesterolio turintis maistas didina riziką susirgti širdies ir kraujagyslių ligomis. Taip pat per didelis raudonos mėsos vartojimas didina storosios žarnos vėžio riziką. Tačiau nėra duomenų, kad vėžio riziką didintų paukštiena. Taip pat puiki raudonos mėsos alternatyva – žuvis. Jos rekomenduojama valgyti bent tris kartus per savaitę.

„Valgant per daug baltyminio maisto, gali susidaryti inkstų akmenys, iš kaulų pasišalina daugiau kalcio, todėl kaulai tampa silpni ir trapūs, o dėl per didelio purinų kiekio maiste (purinų labai daug raudonoje mėsoje, paukštienoje, riešutuose, kiaušiniuose, jūros gėrybėse), organizme gali padaugėti šlapimo rūgšties, kuri neigiamai veikia sąnarius, gali atsirasti pykinimas, nuovargis, silpnumas, žmogus gali net alpti“, – teigė sportininkų mitybos ekspertas.

Anot M. Baranausko, dar vienas mitybos be angliavandenių trūkumas – nepakankamas skaidulinių medžiagų kiekis maiste. Jų trūkstant gali pasireikšti vidurių užkietėjimas. Per mažai vartojant šviežių vaisių ir daržovių, grūdinių produktų, organizmui gali trūkti reikalingų vitaminų bei mineralinių medžiagų. Pavyzdžiui, antioksidantų (karotenoidų, vitaminų C ir E) trūkumas maiste gali būti kraujotakos sistemos ligų, piktybinių navikų rizikos veiksnys. Dėl mineralinių medžiagų trūkumo gali pasireikšti ir elektrolitų disbalansas organizme.

2-3 val. prieš treniruotę būtina pavalgyti

„Kiekvienas žmogus turi žinoti, kad angliavandeniai yra pagrindinė energiją organizme tiekianti medžiaga. Iš angliavandenių organizme yra gaunama energija, kuri naudojama bet kokiai kasdieninei veiklai atlikti, pavyzdžiui, protiniam darbui atlikti, eiti gatve, lipti laiptais ir pan. O ypač svarbūs angliavandeniai, kai mes rimčiau sportuojame“, – teigė pašnekovas.

Specialistas pateikia pavyzdį iš profesionalių sportininkų gyvenimo. Jei žmogus per dieną rimtai sportuoja 1-2 valandas, jis per parą turi suvartoti 5-7 g angliavandenių, tenkančių kilogramui kūno masės, jei treniruojasi 2-4 valandas – 7-10 g/kg, o jei treniruotė trunka daugiau nei 4 valandas, angliavandenių kiekis maiste turi būti didesnis nei 10 g/kg.

Todėl iki treniruotės pradžios likus 3 valandoms, anot jo, 80 kg sveriantis žmogus turėtų valgyti maisto, kuriame angliavandeniai sudarytų 240 g: pavyzdžiui, 2 puodelius virtų makaronų, 1 porciją liesos mėsos su neriebiu padažu, 1 puodelį šviežių daržovių, 2 gabaliukus duonos su sviestu, 2 puodelius aviečių ar serbentų gėrimo, 3 mažus pyragaičius.

Iki treniruotės pradžios likus 1-2 valandoms, 80 kg sveriančiam žmogui rekomenduojama valgyti maisto, kuriame angliavandenių kiekis sudarytų apie 80 g. Tai galėtų būti 1 riestainis, 2 arbatiniai šaukšteliai džemo, stiklinė 1 proc. riebumo pieno, 1 didelis bananas. Iki treniruočių pradžios likus 15-30 minučių valgyti nepatartina.

Jėgos treniruotes kultivuojantiems žmonėms rekomenduojama papildomai su angliavandeniais prieš treniruotes vartoti ir baltymų. Prieš pat treniruotę tinka paprastos aminorūgštys. Pavyzdžiui, galima vartoti ir pieno išrūgų baltymą. Tačiau pastarieji baltymai turi būti vartojami ne anksčiau nei 2 valandos iki fizinio krūvio pradžios.

Po sporto angliavandeniai nevirsta riebalais

Treniruočių metu sueikvojama daug angliavandenių, kurie sukaupti raumenyse glikogeno pavidalu. Todėl po treniruotės būtina atstatyti išeikvotas glikogeno atsargas kuo greičiau – per 2 valandas, o dar geriau – per 30 min. Taip pat svarbu lėtinti raumeninio audinio baltymų skilimo greitį. Todėl iš karto po treniruotės geriausia suvartoti maisto, kuriame būtų ir angliavandenių, ir baltymų.

Sportuojantys žmonės turėtų žinoti, kad iš karto po treniruotės vartojami angliavandeniai nevirsta organizme riebalais, o kaip tik paskatina treniruotės metu išeikvotų glikogeno atsargų atstatymą, slopina raumeninio audinio baltymų skilimą. Žinoma, po treniruotės suvartojus didelio glikeminio indekso angliavandenių turinčio maisto, padidėja gliukozės koncentracija kraujyje, išsiskiria daugiau insulino, kuris slopina riebalų skilimą ir panaudojimą energijai gauti organizme, tačiau jeigu per parą nesuvartojama daugiau kalorijų nei išeikvojama, suvalgyti angliavandeniai riebalais nevirsta.

Iš karto po treniruotės angliavandenių kiekis turėtų sudaryti 1 g/kg, o baltymų kiekis – 0,25 g/kg (bet neviršyti 30 g dozės). Angliavandeniai turėtų būti didelio glikeminio indekso, pavyzdžiui, ryžiai, kukurūzų javainiai, pusiau saldus biskvitas, razinos, bananai, gėrimai su sirupu ar gliukoze. Taip pat galima vartoti ir vidutinio glikeminio indekso maisto produktus – spagečius, makaronus, džemą, apelsinus.

Iš karto po fizinio krūvio nerekomenduojama valgyti daug baltymų turinčio maisto. Intensyviai sportuojantiems žmonėms specialistas siūlo geriau vartoti greitai įsisavinamus baltymus miltelių pavidalu, pavyzdžiui pieno išrūgų, baltymą, o bijantiems priaugti svorio – tinkamesnės pavienės aminorūgštys tablečių ar gelio forma. Baltymus reikia vartoti užgeriant didesniu skysčių kiekiu.

„Jei iš karto po treniruotės bus valgomi vištienos, kalakutienos ar jautienos kepsniai, patiekalai iš žuvies, kiaušinių, kurių sudėtyje iš tiesų yra vertingų gyvūninės kilmės baltymų, nepakeičiamų aminorūgščių bei riebalų, tai tik apsunkins virškinimą ir sąlyginai sulėtins raumenų atsigavimą po fizinio krūvio. Todėl išvardintus patiekalus geriau valgyti vėliau, praėjus 2 valandoms po treniruotės. Pagal tokį algoritmą turėtų maitintis ne tik jėgos, bet ir ištvermės treniruotes mėgstantys sportininkai, – atkreipė dėmesį M. Baranauskas.

Taigi išvada tokia – jei sportuojantis žmogus priverčia organizmą sueikvoti daugiau energijos nei gauna su maistu, o iki kitos treniruotės optimaliai atsigauna – pailsi bei suvartoja pakankamai angliavandenių, baltymų ir riebalų, organizmą aprūpina pakankamu vitaminų ir mineralinių medžiagų kiekiu, lieknėja lėčiau, bet saugiau. Be to, jis sustiprina sveikatą bei raumenyną ir, svarbiausia, visada būna geros nuotaikos.

http://www.delfi.lt, 2010 02 28