Amino rūgštys yra skirstomos į nepakeičiamas – būtinas (gyvybiškai būtinas, kurių organizmas negali pats sintetinti) ir pakeičiamas – nebūtinas. Valinas, leucinas ir izoleucinas kartu sudaro BCAA (Branch chain amino acids), tai šakotosios grandinės amino rūgštys. Amino rūgštys patenka į kraują greičiausiai ir reikiamas kiekis yra gerai žinomas. Daugelis atletų aiškina amino rūgščių vartojimą todėl, kad jos geriausiai ir greičiausiai įsisavinamos, tačiau pabrėžia ir tai, kad
toks produktas yra ypač brangus ir pateisinamas dažniausiai tik profesionaliam lygmenyje. Arginino ir ornitino turintys preparatai naudojami skatinti žmogaus augimo hormonui (HGH) ir insulino gamybai, tai padeda padidinti raumenų masę ir jėgą per sustiprintą hormonų veiklą. Kalio ir magnio preparatai yra amino rūgštys, kurios padeda mažinti amoniako
kaupimąsi fizinio krūvio metu. Triptofano (TRYP) ir šakotosios grandinės amino rūgščių (BCAA) turintys maisto papildai daro poveikį serotonino, neuromediatorių susidarymui, kurie dalyvauja centrinės nervų sistemos funkcijose, mažinant nuovargį fizinio krūvio metu. BCAA trūkumas neigiamai įtakoja proteino sintezę tuo pačiu ir prastesnį raumenų augimą.

Amino rūgštys yra labai svarbios sveikos mitybos aspektu, kadangi jos dalyvauja baltymų ir gliukozės sintezėje, yra pagrindinis azoto šaltinis, rezervinis energijos šaltinis. Amino rūgštys svarbios ir imuninės sistemos funkcijai palaikyti, nes jos, kaip statybinė medžiaga, reikalingos antikūnų gamybai. Šios rūgštys yra anabolizmo (raumens augimo) priežastis, todėl sportininkams būtinai reikia šių amino rūgščių.

Naujausi moksliniai tyrimai parodė, kad yra daugybė amino rūgščių, bet tik keletas iš jų yra būtinos anabolizmui skatinti. Nenuostabu, kad šios amino rūgštys, reikalingos anabolizmui, yra randamos žmogaus raumens baltyme. Moksliniuose tyrimuose yra teorijų, kad amino rūgštys padidina sportininkų rezultatų efektyvumą įvairiais būdais, pavyzdžiui, didinant anabolinių hormonų sekreciją, užkerta kelią neigiamam persitreniravimo poveikiui ir psichologiniam nuovargiui.

Proteinai yra labai svarbūs sportininkams, dėl susidaromų peptidinių hormonų (augimo hormonai, IGF-1 ir insulinas). Taip pat proteinai sportininkų organizme greitina chemines reakcijas ir įvairių kraujo sudėtinių dalių transportavimą. Dėka proteino yra patenkinamas azoto poreikis organizme, ko negali padaryti joks kitas maisto papildas. Kadangi fizinių treniruočių metu turimas kūno proteinas yra ardomas ir kūnas turi prisitaikyti stresinėms situacijoms, jis žinoma nori
užauginti kuo daugiau raumens masės. To pasekoje padidėja proteino poreikis, kuris žinoma turėtų būti patenkintas, šiais atvejais sportininkai dažniausiai vartoja proteinų kokteilius ir papildus. Aktyviai sportuojantiems yra visais atvejais rekomenduojamas didesnis proteino kiekis, tam, kad būtų išvengta amino rūgščių trūkumo ir tuo pačiu, neutralizuoti nepilnavertės mitybos galimus neigiamus padarinius.

Sportininkų aukštų pasiekimų rezultatus įtakoja keletas pagrindinių veiksnių:

1. genetiniai veiksniai, lemiantys žmogaus fizinio išsivystymo, fizinio ir funkcinio pajėgumo bei
psichinių savybių formavimąsi ir raidą, adaptacines galimybes;
2. taikomų fizinių krūvių apimtys, intensyvumas, specifiškumas, jų derinimas su poilsiu;
3. atsigavimo priemonių tikslingas ir efektyvus taikymas: racionali mityba ir efektyvūs maisto
papildai, fizioterapinės priemonės, kineziterapiniai veiksniai ir kitos savybės.

Šie trys veiksniai sudaro pagrindą sportininko fizinių galių didinimui, tačiau yra ir daugiau veiksnių – techninis ir taktinis rengimas, psichinis ugdymas, socialiniai veiksniai, medicininis aptarnavimas, metodinė pagalba, materialiniai veiksniai, kurie atskirose sporto šakose savitai pasireiškia ir įtakoja sportinį rezultatą. Išaugus maisto papildų vartojimui, sportininkų mityba vis dar išlieka neracionali ir nesubalansuota, o maisto papildų vartojimas nederinamas su įprastine
mityba. Maisto papildai vartojami neatsižvelgiant į individualius sportininko organizmo poreikius ir mitybos ypatumus. Todėl ypač pastarąjį dešimtmetį mokslininkai atlieka tyrimus, siekdami įvertinti maisto papildų ir sportininkams skirtų specialių maisto produktų vartojimo ypatumus.

Šiuo metu sportininkų, ypač profesionalų, fiziniai krūviai yra labai dideli. Juos atliekant organizmui tenka sunaudoti labai daug energetinių medžiagų. Dėl šių medžiagų atgavimo ir papildymo treneriams ir medikams didelių problemų nekyla, tuo tikslu vartojamos įvairios energetinės medžiagos, vitaminai, mineralinės druskos, mikroelementai, įvairios amino rūgštys, kurios gali būti panaudojamos plastinėms organizmo struktūroms atkurti. Ypač daug energetinių medžiagų gaunama valgant gerai subalansuotą maistą, tačiau esant milžiniškiems krūviams kai kurių medžiagų sportininko organizme pristinga. Šį trūkumą gali kompensuoti įvairūs maisto papildai, atitinkantys išeikvotų medžiagų kiekį ir sudėtį. Pastaruoju metu ypač nemažas dėmesys yra kreipiamas į natūralių komponentų maisto papildus, kurie savo poveikiu skatina tam tikras organizmo funkcijas.

Nustatyta, kad maisto papildai yra skirti padidinti sportininkų fizinei jėgai ir galiai, psichologiniam stiprumui ir ištvermei. Fizinei jėgai ir galiai skirti maisto papildai susideda iš farmakologinio pobūdžio ir maistinių medžiagų. Šie maisto papildai skatina medžiagų apykaitos procesus sportininkų organizme, kurie vyksta fizinio krūvio ir energijos gamybos metu, didina fizinę jėgą ir galią. Psichologiniam stiprumui yra sukurti ir naudojami maisto papildų preparatai,
kurie didina psichinę koncentraciją, daro teigiamą įtaką psichologiniams procesams prieš arba per varžybas bei sukelia psichologinį atsipalaidavimą. Ištvermei didinti yra skirti maisto papildai, kurie gerina energijos paskirstymą ir efektyvų naudojimą ypač intensyvaus fizinio krūvio metu.

Yra priemonių, galinčių padėti ilgiau ir sunkiau sportininkams treniruotis, tai betaalaninas ir bikarbonatai, jie palaiko liesą raumeninę masę ir pagerina raumenų pluošto sintezę. Betaalaninas padeda sukurti karnoziną sportininkų raumeniniame audinyje. Karnozinas padeda normalizuoti vandenilinį rodiklį (Ph), todėl galima ilgiau ir sunkiau treniruotis. Tyrimai rodo, kad kuo aukštesnis karnozino kiekis raumenyse, tuo didesnė jėga ir energija. Kreatinas yra veiksmingas siekiant padidinti sportininkų raumeninę masę ir jėgą. Kreatinas – populiariausias papildas sportininkų tarpe. Jo vartojimas padidina raumenų jėgą ir intensyvumą, o taip pat padidėja ištvermė, aktyvumas, didėja raumenų masė. Kreatinas yra vienas iš nedaugelio papildų, kurių veiksmingumas patvirtintas daugelio mokslinių tyrimų. Atsižvelgiant į tai, papildas yra veiksmingiausias ir reikalingiausias visose jėgos ir greičio reikalaujančiuose sporto šakose. Svarbu ir tai, kad kreatinas padidina baltymų sintezę.

 Maisto papildų įtaka sportininkų organizmui.

2009 metais Ispanijoje atlikto tyrimo duomenimis nustatyta, kad maisto papildų vartojimas daro įtaką sportininkų geresnių rezultatų siekimui ir fiziniam pajėgumui įvairiose energijos gamybos zonose:

1) vienkartinio raumenų susitraukimo galingumo absoliutūs ir santykiniai rodikliai turi tendenciją
didėti;
2) sportininkams 20 dienų vartojant maisto papildus anaerobinis glikolitinis pajėgumas didėja taip
pat statiškai patikimai;
3) kraujotakos ir kvėpavimo sistemos reakcija į 60s trukmės fizinį krūvį maksimaliomis
pastangomis taip pat sumažėja;
4) dėl maisto papildų vartojimo nors ir nežymiai, tačiau stabiliai kyla fizinis darbingumas, taip pat
pastebėtas atsigavimo procesų pagreitėjimas po fizinių krūvių;
5) maisto papildų vartojimas teigiamai veikia kraujotakos ir kvėpavimo sistemos funkcinį
pajėgumą (Molinero & Marquez, 2009).

Nustatyta, kad angliavandeniai yra pagrindinis su maistu gaunamas energijos šaltinis, kuris skirtas didelio intensyvumo aerobinei ištvermei (> 65-70% VO2max). Angliavandeniai yra svarbiausias įvairiose ląstelėse vykstančių procesų energijos šaltinis, nes jų oksidacijos metu išsiskirianti energija panaudojama ATP sintezei, gyvybinėms funkcijoms garantuoti, šilumos gamybai – visa tai labai svarbu užsiimant sportine veikla. Angliavandenių įsisavinimas gali
padidinti endogeninio glikogeno atsargas, kurie mažina nuovargį bei kuo greičiau padeda pagerinti fizinės veiklos rezultatus apie 2 – 3 procentus, tai ypač svarbu maratonų bėgikams, sprinteriams. Be to, atlikti tyrimai rodo, kad angliavandenių ir jų papildų vartojimas padeda gerinti sportinės veiklos rezultatus sportininkams, užsiimantiems aerobika.

Keletas Pitsburgo universiteto mokslininkų atliktų tyrimų parodė, kad piruvato vartojimas, toks kaip dihydroxyacetone ir piruvato (DHAP), gali padidinti raumenų glikogeno lygius arba gliukozės įsisavinimą naudojant raumenų jėgą. Kiti metabolitai, tokie kaip fruktozės 1,6-difosfatas ir laktato druskos (polylactate) nedaro didesnio poveikio sportininkams negu gaunama iš natūralių angliavandenių šaltinių, pavyzdžiui, gliukozės. Organizme greičiausiai atsistato glikogeno atsargos, iš karto po pratimo arba per pirmąsias dvi valandas po pratimo. Tai ypač svarbu, jei treniruotė vyksta kelis kartus per dieną arba užsitęsia ilgiau. Organizmas didžiausią dalį energijos gauna iš angliavandenių bei riebalų. Intensyvių treniruočių metu, angliavandeniai yra pagrindinis energijos šaltinis. Sumažėjusios angliavandenių atsargoms organizme, treniruotės efektyvumas automatiškai sumažėja net iki 50 proc. ir gali sutrikdyti smegenų veiklą. Treniruotės
metu angliavandeniai greičiausiai įsisavinami geriant skysčius. Sportininkams svarbus yra raumenų glikogenas ir angliavandenių vartojimas. Sumažėjęs raumenų glikogenas, sumažina darbo efektyvumą. Sumažėja izokinetinė ir izometrinė jėga, atsiranda raumenų silpnumas. Nustatyta, kad maisto papildai turintys angliavandenių, ištvermės treniruočių metu raumenyse padeda išlaikyti glikogeno atsargas.

Riebalai yra energijos šaltinis, daugiausiai naudojamas atliekant ištvermės pratimus bei nelabai intensyvioje veikloje (ėjimas, sėdėjimas). Kūno riebalai yra koncentruotos energijos atsargos. Netgi ir pats liekniausias žmogus savo kūne turi pakankamai riebalų, kad galėtų aprūpinti energija, daug valandų trunkančią fizinę veiklą. Sportininkams ypatingai rekomenduojama, kiek galima mažiau naudoti riebaus maisto, ne tik todėl, kad riebaus maisto vartojimas didina riebalų
atsargų kiekį organizme, bet ir todėl, kad būtų daugiau gaunama angliavandenių su maistu, nes angliavandeniai yra svarbiausias energijos šaltinis sportinių ar fizinių užsiėmimų metu.

Lipidai yra energijos šaltinis, skirtas lengvo ar vidutinio intensyvumo aerobinei ištvermei (mažiau kaip 50-65% VO2max), tačiau skirtingai nuo angliavandenių, iš lipidų gaunamų trigliceridų gausu riebaliniuose ir raumeniniuose audiniuose. Trigliceridai teikia laisvųjų riebalų rūgščių (LRR), kurie yra pirminiai lipidų energijos šaltiniai fizinio krūvio metu. Riebalų skaidymo metu išlaisvinama du kartus daugiau energijos, negu jos gaunama skaidant gliukozę ar baltymus.
Lipidai skatina oksidaciją, ypač padeda energijos kaupimo ir saugojimo procesuose, mažina priklausomybę nuo endogeninių angliavandenių bei dalyvauja kaip pradinė medžiaga vykstant prostaglandinų, vitaminų ir hormonų sintezei.

Sportininkai, kurie vartoja maisto papildus teigia, kad dažniausiai jaučia miego kokybės pagerėjimą, ištvermės padidėjimą, jėgų antplūdį, seksualinio potraukio padidėjimą, jaučiasi energingesni. Maisto papildų vartojimo įtaka sportininkų organizmui yra gana nemaža, akivaizdu, kad vartojant įvairius maisto papildų preparatus pagerėja sportininkų fiziologinės ir biologinės funkcijos bei sportiniai rezultatai.

Šiuo metu ypatingai didelis dėmesys skiriamas maisto papildų vartojimui, todėl svarbu išsiaiškinti jų sampratą bei klasifikaciją. Įvairūs mokslininkai skirtingai įvardija maisto papildų sampratą. Kaip teigia Stukas, maisto papildas – tai maisto produktas, skirtas papildyti įprastam maisto racionui, kurio sudėtyje yra maisto medžiagų, turinčių mitybinį arba fiziologinį poveikį. Pasak Roetert & Facsm, maisto papildai yra apibūdinami kaip produktai, kurie vartojami per burną ir, kuriuose yra dietinių ingredientų, papildančių dietą ar sumažinančių specifinę maistinę stoką. O kaip teigia Bartkevičiūtė ir kt., maisto papildai yra maisto produktai, skirti įprastam maistui papildyti, kurie vieni ar kartu su kitomis medžiagomis yra koncentruotas maisto ar kitų medžiagų šaltinis, turintis poveikį mitybai arba fiziologijai. Jais prekiaujama rinkoje dozuota forma, t.y. kapsulėmis, pastilėmis, piliulėmis, tabletėmis ir miltelių paketėliais, ampulėmis su skysčiu, buteliukais su lašų dozatoriumi bei kitomis panašiomis skysčių ir miltelių, skirtų vartoti mažais kiekiais, formomis. Dažniausiai maisto papildai gali būti rekomenduojami vartoti žmonėms mitybai papildyti ir fiziologinėms funkcijoms palaikyti. Kiekvienas žmogus maitinasi individualiai, taigi ir maisto papildus turi rinktis individualiai, atsižvelgdamas į maitinimosi pobūdį. Nepasitarus su gydytoju nereikėtų vartoti labai didelių kiekių veikliųjų medžiagų ar vaistažolių turinčių maisto papildų.

Pasak Williams, maisto papildai yra preparatai, skirti mitybos papildymui ir plačiai naudojami sportininkų tarpe visame pasaulyje. Dažniausiai naudojami maisto papildai yra vitaminai, mineralai, amino rūgštys, prieskoniniai augalai ir metabolitai/ekstraktai ar jų sudedamosios dalys. O kaip teigia Cresio & Lima, maisto papildai yra skirti sportininkams ir
fiziškai aktyviems žmonėms bei padeda įvairiapusiškai sustiprinti organizmą. Maisto papildai dažnai parduodami kaip ergogeninės medžiagos, kurios gali pagerinti ir padidinti galią. Baltymai ir amino rūgštys, kreatinas, L-karnitinas, vitaminai, mikroelementai, kofeinas, beta-hydroxymethylbutyratas (HMB) yra dažniausiai vartojami maisto papildai. Baltymų preparatai yra vieni iš dažniausiai vartojamų maisto papildų. Biologinis poveikis pasižymi padidėjusia raumenų baltymų sinteze, sumažinamas kūno riebalų kiekis, padidinama insulino koncentracija plazmoje, kuri teikia pirmenybę amino rūgščių pasisavinimui į raumenų ląsteles. Pernelyg didelis baltymų suvartojimas gali padidinti karbamido gamybą, sukelti pilvo spazmus, viduriavimą ir padidinti dehidratacijos riziką.

Šiandien nemažai kalbama apie maisto papildus, kurių vartojimas vis didėja. Žinoma, kad kasdien žmogaus organizmas turi gauti virš 40 įvairių maisto medžiagų, viename produkte tokio kiekio medžiagų nerasime, todėl reikia rinktis įvairius produktus. Tačiau jei maitinamės neįvairiu, nevisaverčiu, neužtikrinančiu maistinių medžiagų poreikio maistu ir visų reikiamų maistinių medžiagų negauname su įprastu maistu, mitybą galima papildyti vartojant maisto papildų, kurių sudėtyje yra įvairių biologiškai aktyvių medžiagų. Maisto papildai į rinką tiekiami dozuotomis formomis, dažniausiai turi farmacinę formą. Maisto papildai tinka specialiai mitybai, jei jų sudėtis ir vitaminų, mineralų ar kitų maisto medžiagų kiekiai atitinka ypatingos mitybos poreikius, atsirandančius dėl tam tikros žmogaus fizinės ar fiziologinės būklės. Atskiros maisto medžiagos ar jų derinio, esančio maisto papilde, tinkamumas specialiai mitybos paskirčiai turi būti pagrįstas mokslo duomenimis.

Williams maisto papildus, kuriuos dažniausiai vartoja sportininkai arba fiziškai aktyvūs žmonės, skirsto į penkias pagrindines grupes: 1) vitaminai; 2) mineralai; 3) amino rūgštys; 4) augalai; 5) ekstraktai. O štai Rodriguez ir kt. teigia, kad maisto papildų sporte vartojimo tikslai gali būti įvairūs: raumenų bioenergetikai pagerinti, medžiagų apykaitos procesams raumenyse pagerinti, padidinti raumenų aprūpinimą deguonimi, pagerinti deguonies įsisavinimą raumenyse, sumažinti raumenų darbo metabolitų įtaką, pagerinti centrinės nervų sistemos darbingumą. Nežiūrint į tai, kad papildų vartojimo tikslai gali būti įvairūs, dažniausiai sutinkamas papildų suskirstymas sporte yra pagal tai, kokią jie turi įtaką fizinėms ypatybėms. Pagal tai papildai skirstomi į dvi grupes : turintys įtaką jėgos/galingumo ypatybėms ir turintys įtaką ištvermės ypatybėms. Kitas mokslininkas Maughan maisto papildus klasifikuoja į keturias grupes (kaip pavaizduota 1 lentelėje): raumenų masei/jėgai, ištvermei, viršsvoriui mažinti ir visam organizmui stiprinti.

1 Lentelė. Maisto papildų klasifikacija (Maughan et al., 2007).

Apžvelgus mokslinėje literatūroje plačiai tyrinėjamą maisto papildų sampratą, pasidarė aišku, kad vieningos nuomonės šiuo klausimu nėra. Vieni mokslininkai juos įvardija kaip produktus mitybai papildyti ir fiziologinėms funkcijoms palaikyti, kiti – aukštų sportinių rezultatų pasiekimų įrankiu. Aptarus maisto papildų sampratą, svarbu apžvelgti ir jų vartojimo riziką.

Maisto papildų vartojimo rizika

Maisto papildų pramonė nuolat vystosi ir siūlo platų įvairių produktų pasirinkimą sportininkams ir ne tik. Yra atlikta nemažai tyrimų, kurie rodo, kad sportininkai vis labiau ima vartoti maisto papildus. Nustatyta, kad vartojančiųjų įvairius maisto papildų preparatus yra nuo 76 proc. iki 100 proc. ir šie rodikliai labai sparčiai didėja. Tai tampa netgi rimta problema, nes dažnai sportininkų vartojami maisto papildai net keletą kartų viršija nustatytas normas, yra vartojami keli preparatai vienu metu, kurie gali sukelti kontraindikacijas. Būtent tokios ir panašios dėl maisto papildų vartojimo kylančios problemos skatina platesnį mokslinės literatūros apžvelgimą maisto papildų vartojimo rizikos klausimais.

Atlikti tyrimai parodė, kad kartu su augančiu gyventojų skaičiumi didėja ir vartojančių maisto papildus sportininkų skaičius, kurie maisto papildų vartojimą suvokia kaip svarbią mitybos grandį, puikiai veikiančią jų sporto rezultatus. Dauguma sportininkų nurodo turintys žinių apie teisingą mitybą, užsiimant sportu ir varžybose siekiant maksimalių rezultatų, tai viena iš priežasčių, kodėl sportininkai renkasi maisto papildų preparatus. Tokios sportininkų turimos žinios yra labai svarbios prieš neigiamas maisto papildų vartojimo pasekmes: sveikatos sutrikimus dėl per didelių maisto papildų vartojimo kiekio, sportinės veiklos pajėgumų sutrikimus, kurie gali neigiamai veikti visą sportininkų karjerą, todėl varžybų metu yra atliekami dopingo testai.

Sportininkai turi būti atsargūs, naudodami maisto papildus, nes daugeliu atvejų jų sudėtis ir poveikis žmogaus organizmui dar nebuvo tiksliai ištirti, ir kas svarbiausia, tai nėra gerai kontroliuojama. Šioje srityje trūksta taisyklių, kurios įpareigotų gamintojus pateikti įrodymus apie maisto papildų efektyvumą ir patikimumą specialiu ženklinimu, nes kol kas maisto papildų gamybai griežti standartai nėra taikomi. Sparčiai besiplečiančią maisto papildų vartojimo rinką rodo jau vien tai, kad 2000 metais JAV maisto papildams buvo išleista 17 milijardų dolerių, todėl svarbu pripažinti, kad sportininkai yra pagrindinė tikslinė grupė maisto papildų gamintojams.

Maisto papildus vartoja ir jaunieji sportininkai, ir didžiausio meistriškumo atletai, siekiantys olimpinių aukštumų. Didžiausio meistriškumo sportininkai savo mitybai skiria ypatingą dėmesį, tačiau ir jiems pasirinkti maisto papildus, kad pasiektų optimalų organizmo aprūpinimą visomis būtinomis maistinėmis medžiagomis, gana sudėtinga. Šią situaciją apsunkina tai, kad ne visi sportininkai žino, kokį kiekį maistinių ir biologiškai aktyvių medžiagų gauna su kasdieniniu
maistu. Taigi, vartojamus maisto papildus sudėtinga derinti tarpusavyje ir su pagrindiniu maisto racionu. Maisto papildų vartojimas gali tapti chaotiškas, kai sportininkai nežino, kiek ir kokių medžiagų organizmui trūksta, kiek jų gauna su faktine mityba, o tik siekia aprūpinti organizmą ypač dideliu vertingų medžiagų kiekiu, o tai tampa didžiule maisto papildų vartojimo rizika.

Daugumai vitaminų ir mineralinių medžiagų yra nustatytos ir patvirtintos rekomenduojamos paros poreikio normos. Vartojant vienu metu kelių rūšių maisto papildus, reikia atkreipti dėmesį į jų sudėtį. Jei visų šių maisto papildų sudėtyje yra tokių pat medžiagų, kurių kiekiai kartu sudėjus ženkliai viršija 100% rekomenduojamos normos, reikia dalies maisto papildų atsisakyti ir vartoti kurį nors vieną. Išimtį sudaro antioksidantai, jų dozės gali būti ir didesnės. Vartojant maisto papildus būtina atidžiai išsiaiškinti medicininės paskirties maisto produkto paskirties formuluotę bei vartojimo rekomendacijas, tuomet nebus perdozavimo rizikos. Kaip rodo dažna sportininkų praktika, maisto papildų perdozavimas gali pakenkti siekiamiems sporto rezultatams ir sveikatai.

Maisto papildų naudos organizmui ar rezultatams įrodymas yra sudėtingas procesas ir turi eilę reikalavimų, kurie yra retai įvykdomi: pasirinkta priklausoma populiacija, galiojantys ir patikimi atlikimo testai, naudojamas tinkamas placebas, vykdoma kontrolė pašalinių veiksnių ir bandomosios aplinkos, kuri galėtų daryti įtaką bandomajam atlikimui, ar palaikymui normalaus maitinimosi režimo, tinkamos statistinės technikos naudojimą, kad sumažintų statistinės klaidos galimybę. Agresyvi rinkodara privertė milijonus sportininkų vartoti maisto papildus didėjančios jėgos ir ištvermės tikslais. Deja, ši pagalba gali būti brangi ir potencialiai žalinga. Reklamuojama maisto papildų nauda dažnai nėra pagrįsta beveik jokiais moksliniais įrodymais. Šiuo metu maisto papildų rinka tapo prieinama visiems, todėl ypač kyla pagunda tiems, kurie nori pagerinti savo sporto rezultatus ar pasiekti sveikatos, mitybos tikslus. Todėl racionaliai naudojančių maisto papildus sportininkų terpė yra sunkiai kontroliuojama. Atsižvelgiant į didėjantį maisto papildų populiarumą ir jų bendrą naudojimą, svarbu atkreipti dėmesį į priežastis, kodėl šie papildai yra vartojami. Taip pat verta plačiau pasidomėti ar maisto papildai yra vartojami kaip veiksmingi ir saugūs preparatai bei koks jų vartojimo paplitimas. Taigi, apžvelgus maisto papildų riziką, susidaro vaizdas, kad kartu su didėjančiu maisto papildų vartojimu, daugėja ir rizikos veiksnių, į kuriuos labai svarbu atkreipti dėmesį.

Nerūkykite ir gyvenkite sveikai. Kas už?

Click here to view the embedded video.

Kad būtų nauda, turi gerokai padažnėti pulsas

Anot knygos „Naujoji priešvėžinė mityba“ bendraautoriaus Johannes’o F. Coy’aus, mūsų protėviams judėjimas pirmiausiai reiškė maisto paieškas, bėgimą gelbėjantis ir kovą. Kad organizmas galėtų panaudoti šioms veikloms reikalingą energiją, jis kaupdavo glikogeną, iš kurio prireikus pasigamindavo energijai reikalingą gliukozę. Pavojingoje situacijoje buvo išskiriamas adrenalino hormonas, iškart atpalaiduojantis didelį „turbodegalų“ – gliukozės kiekį. Adrenalinas susiaurindavo kraujagysles poodyje, kad sužeidimo atveju būtų mažiau prarasta kraujo, bei išplėsdavo viduje esančias kraujagysles, kad į raumenis patektų pakankamai deguonies ir gliukozės.

Mokslininko teigimu, jeigu dėl judėjimo stokos adrenalinas neišskiriamas, ląstelėse negali būti ištuštintos gliukozės saugyklos, o tai sudaro palankias sąlygas vėžio ląstelėms atsirasti.

„Judėjimas organizmui pirmiausiai reiškia energijos atidavimą. Natūralu, kad organizmas nori mus atkalbėti nuo jos eikvojimo – kojos apsunksta, tampa sunku kvėpuoti, nėra jėgų. Tačiau jei mes nekreipiame dėmesio į šiuos simptomus, organizmas persiorientuoja ir išskiria adrenaliną. Organizme prasideda aktyvūs procesai (išsiplečia vidinės kraujagyslės, susitraukia išorinės, pažadinamos smegenys), kurių dėka atsiranda antrasis kvėpavimas. Tiesa, šis pojūtis atsiranda tik treniruojantis aerobiniu būdu – organizmui reikia prieš tai gauti pakankamai deguonies“, – aiškino vėžio tyrinėtojas.

Anot jo, nustatyti tinkamą krūvį galima pasinaudojus pulso matuokliu. Pulsas krūvio metu neturėtų viršyti 75 proc. maksimalaus leidžiamo pulso pažengusiems ir 70 proc. maksimalaus pulso pradedantiesiems. Maksimalus pulsas moterims apskaičiuojamas iš 226 atėmus metų skaičių, vyrams – tą patį padarius su skaičiumi 220. Taip pat tinka plepėjimo testas – jei sportuodami galite be problemų kalbėti ir kvėpuoti, krūvis tinkamas.

Taigi norint apsisaugoti nuo vėžio, neužtenka jogos ar kitokių širdies neapkraunančių treniruočių. Kita vertus, aerobines ištvermės treniruotes J. F. Coy’us visgi pataria derinti su jėgos ir tempimo pratimais.

Knygos autorius teigia, kad pradėti judėti galima nuo elementarių dalykų: užuot važiavus liftu, lipti laiptais, į darbą eiti pėsčiomis ar važiuoti dviračiu. Į parduotuvę taip pat galima ne važiuoti automobiliu, o eiti pėsčiomis. Dėl bendrų treniruočių verta susitarti su draugu – tuomet bus sunkiau jas praleisti. Iš pradžių būtina kelti sau realius tikslus – nereikia iš karto bėgti maratono.

Anot J. F. Coy’aus, sportas padeda ne tik apsisaugoti nuo vėžio, bet ir gydytis. Jo metu vykstantys procesai organizme mažina pieno rūgšties kiekį organizme, kitaip tariant, suardo vėžinių ląstelių apsaugos skydą iš pieno rūgšties, todėl imuninė sistema vėl gali su jomis kovoti. Tuomet ląstelės geriau pasiduoda ir įprastiems vėžio gydymo būdams – chemoterapijai bei spindulinei terapijai. Sergantiems vėžiu žmonėms mokslininkas pataria pagal išgales kasdien intensyviai judėti po 45 min., kad būtų ištuštintos gliukozės saugyklos.

Dėl sporto poveikio sutariama, įvairuoja tik jo trukmė

Kad judėjimas – puiki prevencija nuo vėžio, sutinka bene visi specialistai. Anot Onkologijos instituto dietologės dr. Lilijos Jasevičienės, vėžio išvengti padeda ne tam tikros atskiros priemonės, o gyvenimo būdo visuma: sveika mityba, fizinis aktyvumas bei antsvorio kontrolė. Jos teigimu pajudėti reikia kasdien bent 30 min., o du kartus per savaitę – sportuoti intensyviau.

Bene labiausiai tyrinėtas judėjimo ir krūties vėžio ryšys. Įvairių šalių onkologai teigia, kad net trečdalis krūties vėžio atvejų susiję su antsvoriu, dar apie 10 proc. – su judėjimo stoka. Anot kai kurių medikų, norint sumažinti krūties vėžio riziką, kasdien būtina 30-60 min. pasimankštinti, tačiau krūvis neturėtų būti labai intensyvus – kamuoti savęs nereikia.

Manoma, kad fizinio aktyvumo stoka iš viso sukelia apie 10-16 proc. visų rūšių vėžių. Neseniai paskelbta studija, kurioje apibendrinti 60 atliktų tyrimų rezultatai, nustatė, kad sportas ir mankšta ypatingai veiksmingi krūties, žarnyno ir prostatos vėžio atvejais. Kita studija įrodė, kad nuolatinis sportavimas, įveikus vėžį, ne tik labai sumažina riziką, kad liga atsinaujins, bet ir padeda greičiau atsigauti.

Kasdienę mankštą, kaip kovos su vėžiu priemonę, yra nurodęs ir Tarptautinis vėžio fondas. Jo išleistame žinyne patariama kasdien bent šiek tiek pasimankštinti arba greitai pajudėti.

Šaltinis: DELFI
Autorė: Inga Saukienė

1. Kodėl skiriasi vyrų ir moterų sportiniai pasiekimai atskirose sporto šakose ?

2. Kokią įtaką treniruotės ir varžybos turi mėnesiniam ciklui ir  atvirkščiai, kaip mėnesinis ciklas veikia sportinį darbingumą?

1. Moters organizmo biologiniai ypatumai, galintys turėti įtakos sportiniams pasiekimams.

1.1. Morfologiniai ypatumai.

Moterų ūgis vidutiniškai mažesnis. Tai išryškėja tik po lytinio brendimo.Tarp 8-13 metų, mergaitės, paprastai, būna sunkesnės ir aukštesnės už berniukus. Moterų yra didesnis santykis tarp ūgio sėdint ir ūgio stovint. Vyrų didesnis pečių ir dubens pločių santykis. Dėl platesnio dubens ir trumpesnių kojų, moterų bendras kūno svorio centras yra šiek tiek žemiau ( apie 55 procentai ūgio, kai tuo tarpu vyrų – apie 56-57 procentai ūgio). Tai duoda moterims pranašumą pusiausvyros reikalaujančiuose pratimuose.

Vyrų kaulai sunkesni, tvirtesni ir ilgesni.

Moterų didesnis riebalų procentas. Vidutiniškai moterys turi apie 25 procentus riebalų,o vyrai -  apie 15. Žinoma, šis rodiklis labai priklauso nuo sporto šakos, o taip pat genetinių sportuojančios moters ypatumų. Mažiausiai riebalų ( apie 6 procentus) turi ilgų nuotolių bėgikės ir ėjikės, daugiausiai – plaukikės. Dėl šio kūno sudėties ypatumo moterų geresnis plūdumas,jos mažiau netenka šilumos vandenyje,nors jų kūno paviršius ir didesnis. Tai duoda tam tikrą pranašumą plaukiant. Iš kitos pusės,tai yra trūkumas jėgos ir greičio sporto šakose,kurios susiję su savo kūno svorio pernešimu.

Raumenų kompozicija lyginant vyrus ir moteris nesiskiria. Tačiau moterų skaidulos yra plonesnės. Jose daugiau trigliceridų. Todėl netreniruotos moterys, dirbdamos aerobinį darbą santykinai daugiau energijos pasigamina riebalų  sąskaita (kvėpavimo koeficiantas būna mažesnis). Santykinis KF ir ATF kiekis nesiskiria.

1.2. Moterų ir vyrų pagrindinių  fizinių ypatybių skirtumai ir juos nulemiantys faktoriai.

1.2.1. Jėga.

Moterų absoliuti  jėga mažesnė vidutiniškai 1/3. Vyrų pranašumas didesnis lyginant viršutinių galūnių jėgą. Tiesa, treniruotos moterys gali būti net stipresnės už netreniruotus vyrus. Padalinus jėgą iš kūno masės arba, dar geriau, aktyvios kūno masės, skirtumas tarp vyrų ir moterų labai sumažėja. Pagaliau, skirtumas visiškai išnyksta, kai jėgą padaliname iš raumenų skerspjūvio ploto. Vadinasi, vienodas raumens plotas tiek vyro, tiek ir moters organizme generuoja panašią jėgą. Jėgos treniravimo galimybės geresnės tarp vyrų. Jų raumenų masė padidėja daugiau, ir tai daugiausia susiję su didesniu testosterono kiekiu vyro organizme. Moterų jėga jėgos pratimų poveikyje santykinai daugiau padidėja nervinių faktorių sąskaita. Taigi vyrų absoliuti jėga didesnė visų pirma dėl to, kad jų didesnė raumenų masė (tiek skerspjūvio, tiek ilgio sąskaita).

1.2.2. Raumenų susitraukimo greitis, reakcijos greitis vyrų ir moterų nesiskiria.

1.2.3. Lankstumas tarp moterų geresnis, kadangi jų stuburo krūtininė dalis santykinai trumpesnė, o kaklinė ir juosmeninė dalys santykinai ilgesnės, negu vyrų. Be to, moterų raiščiai elastingesni.

1.2.4. Ištvermė. Anaerobinė ištvermė vyrų geresnė, kadangi jų didesnė santykinė ir absoliuti raumenų masė, ilgesnės galūnės, didesnė absoliutus ATF ir KF kiekis. Aerobinė vyrų ištvermė taip pat geresnė.Tai daugiausia susiję su didesniu jų MDS.Paprastai, moterų absoliutus MDS ketvirčiu mažesnis už vyrų. Santykinis MDS mažiau skiriasi, bet moterų vis tiek mažesnis. Esant vienodam MDS, anaerobiniai slenksčiai praktiškai nesiskiria.Moterų MDS mažesnis dėl eilės visų pirma su vegetaciniais faktoriais susijusių priežasčių. Moterų santykinai mažesnė širdis, o tuo pačiu ir sistolinis tūris (1 lentelė).

1 lentelė

Moterų širdies veiklos rodiklių ypatumai (palyginus su vyrais)

Moterų kraujyje santykinai mažiau eritrocitų, todėl mažesnis kraujo deguoninis talpumas. ŠSD esant tam pačiam minutiniam kraujo tūriui moterų didesnis. Be to, moterų santykinai mažesnė GPT. Moterys kvėpuodamos santykinai daugiau naudoja tarpšonkaulinius raumenis, o vyrai diafragmą ir pilvo raumenis. Dėl to, moterų kvėpavimas dažnesnis ir ne toks gilus, todėl jų alveolių ventiliacija esant tai pačiai plaučių ventiliacijai mažesnė. Moterų ištvermei gali turėti įtakos ir kai kurie jų termoreguliacijos ypatumai. Moterų prakaito liaukų skaičius didesnis, bet vyrų prakaitavimo slenkstis mažesnis, o prakaitavimo greitis didesnis. Moterų geresnis šilumos laidumas aukštoje temperatūroje, bet blogesnis žemoje. Moterų kūno branduolio temperatūra postovuliacinėje mėnesinio ciklo fazėje būna padidėjusi. Taigi,pakinta termoreguliacijos sąlygos fizinio krūvio metu. Pagaliau, moterų darbingumui gali turėti įtakos kai kurie medžiagų apykaitos ypatumai. Moterų maisto medžiagų įsisavinimo greitis ir mežiagų apykaita ramybėje mažesni. Be to, moterims, ypač sportuojančioms, būdingas padidintas geležies poreikis.

2. Sportinės treniruotės įtaka moterų mėnesiniam ciklui.

Daugumai sportuojančių mergaičių, išskyrus plaukikes, yra būdingas vėlesnis lytinis brendimas. Manoma, kad iš vienos pusės tai susiję su natūralia atranka, dėl kurios į sportą daugiau patenka specifinį somatotipą turinčios mergaitės, turinčios santykinai mažesnę riebalų masę. O mokslininkai mano,kad viena iš menstruacijų atsiradimo sąlygų yra riebalų procento kūne tam tikro kritinio dydžio atsiradimas. Be to, vėlesniam sportuojančių mergaičių lytiniam brendimui gali turėti su sportine veikla susijęs stresas, kadangi jis didina plazmos prolaktino kiekį, o tai savo ruožtu slopina folikulino gamybą hipotalamo hipofizio sistemoje. Suaugusioms moterims taip pat gali pasireikšti tam tikri mėnesinio ciklo sutrikimai, susiję su sportine veikla. Dažniausiai pasireiškia oligomenorėja (kraujavimo sumažėjimas) ir antrinė amenorėja (menstruacijų išnykimas arba dažnumo sumažėjimas). Pagrindinės to priežastys – kūno riebalų kiekio sumažėjimas ir streso poveikyje padidėjęs prolaktino kiekis,  slopinantis folikulino gamybą (kadangi tarp folikulino ir prolaktino yra antagonistinė sąveika). Taip pat manoma, kad mėnesinio ciklo sutrikimus galii sukelti β-endorfino padidėjimas, kurį ypač stimuliuoja ištvermės krūviai. Tai per pagumburį slopina liuteinizuojančio hormono ir prolaktino, o taip pat estrogeno ir progesterono sintezę.

3. Mėnesinio ciklo įtaka sportiniam darbingumui.

Duomenys šiuo klausimu labai prieštaringi. Anketinės apklausos dėka nustatyta, kad rekordinius rezultatus atskiros moterys gali pasiekti bet kurioje mėnesinio ciklo fazėje.Taigi,visų pirma būtina konstatuoti, kad mėnesinio ciklo įtaka darbingumui labai individuali. Todėl galima kalbėti tik apie tam tikram moterų kiekiui būdingas tendencijas. Nustatyta,kad aerobinė ištvermė dažnai geriausia būna postovuliacinėje fazėje. Jėgos ir greičio savybių kitimui būdinga M formos kreivė. Pirmas šių savybių pikas būna folikulinės fazės pabaigoje, antras – postovuliacinėje fazėje.Visi minėti pakitimai,tur būt, susiję su kraujo netekimu menstruacijų fazėje,termoreguliacijos ypatumais ir nervų sistemos būsenos pasikeitimais.

1 mitas. Jei griebsies dietos, antsvorio greitai atsikratysi.

Bet iš tiesų žmogaus svoris daugiausia priklauso nuo hormonų. Turbūt pažįstate žmonių, kurie valgo viską iš eilės ir daug, bet nuo to nė kiek nestorėja. Bet yra ir tokių, kurie suvalgo palyginti mažai, bet vis vien yra „apvalaini”.

2 mitas. Bet koks riebus maistas yra kenksmingas ir jo būtina atsisakyti.

Vis dėlto riebalai yra svarbus energijos šaltinis. Jų energetinė vertė yra didžiausia palyginti su kitomis maisto medžiagomis. Su riebalais žmogus gauna polinesočiųjų riebalų rūgščių, kurių organizmas pats negali pasigaminti, taip pat riebaluose tirpstančių vitaminų. Taigi riebalų suvartojimą reikėtų riboti, bet visiškai jų atsisakyti pavojinga.

3 mitas. Negalima valgyti prieš miegą.

Tačiau iš tiesų viskas priklauso nuo to, ką valgysite. Rekomenduojami daug baltymų turintys maisto produktai, tuo tarpu angliavandenius ir riebalus prieš miegą iš tiesų geriau pamiršti.

4 mitas. Norint numesti svorio, reikia daugiau judėti.

Jeigu jūs atliksite paprastus fizinius pratimus, nereikalaujančius ypatingų pastangų, laukiamo efekto greičiausiai nepajusite. Geriausia, jei fizinio krūvio planą individualiai sudaro specialistas.

Gana dažnai maisto toksikoinfekcijos pasireiškia grupinėmis ligomis, net epidemijos protrūkiais. Pavyzdžiui, šeima ar kolektyvas, valgę to paties užkrėsto produkto, suserga tą pačią ar rytojaus dieną.

Apsinuodijimai maistu – tai ūmūs (rečiau lėtiniai) nekontaktiniai susirgimai, kilę vartojant maistą, gausiai užkrėstą tam tikrų rūšių mikroorganizmais arba užterštą tuose maisto produktuose esančiomis organinės ir neorganinės kilmės toksinėmis medžiagomis.

Sveikatos mokymo ir ligų prevencijos centro Metodinės pagalbos ir strategijos formavimo skyriaus vedėja Rūta Babravičienė sako, nors apsinuodijimų maistu faktoriai įvairūs, galima pažymėti šiuos bendrus: paprastai apsinuodijimai maistu prasideda ūmiai, kartu suserga grupė žmonių, vartojusių tą patį maisto produktą, susirgimas tęsiasi neilgai, neperduodama nuo ligonio sveikam – tuo iš esmės skiriasi nuo kitų infekcinių susirgimų.

Apsinuodijimai maistu skirstomi taip: nemikrobinės kilmės apsinuodijimai; mikrobinės kilmės apsinuodijimai; nenustatytos kilmės apsinuodijimai.

Rūta Babravičienė pasakoja, kad nemikrobinės kilmės apsinuodijimai maistu sudaro 5-10 procentų bendro apsinuodijimų maistu skaičiaus. Šie apsinuodijimai dažniausiai įvyksta dėl nepakankamai kokybiško maisto produktų paruošimo prieš vartojimą arba toksinėm medžiagom patekus į maistą per klaidą, pažeidus maisto produktų gamybos technologiją. Nemikrobinės kilmės apsinuodijimus sukelia vartojami nuodingi produktai. Gyvulinės kilmės – nuodingos žuvys, žuvų ikrai ir augalinės kilmės – grybai, augalai, vaisių kauliukai. Galima apsinuodyti ir nuodingais produktais su priemaišomis, kai į maistą patenka nuodingų žolių, skalsių, cheminių medžiagų, žemės ūkyje naudojant chemikalus, maistinių priedų. Produktai gali laikinai tapti nuodingais. Pavyzdžiui, netinkamai laikant bulves šviesoje, taip pat pavasarį, pradėjus dygti, bulvės pažaliuoja ir jose padaugėja nuodingos medžiagos solanino. Apsinuodijimų simptomatika: apsinuodijus gyvulinės kilmės nuodingais produktais prasideda skausmas viduriuose, vėmimas, viduriavimas, atsiranda didelis silpnumas, suretėja pulsas, sutrinka regėjimas. Apsinuodijus grybais prasideda stiprus, nesiliaujantis vėmimas, spazminio pobūdžio pilvo skausmai, viduriavimas krauju, silpnumas. Antrą-trečią parą – gelta, kepenų-inkstų funkcijų sutrikimai ir, jei laiku nesuteikiama pagalba, gali ištikti mirtis. Apsinuodijus žemės ūkyje naudojamomis cheminėmis medžiagomis, kuriomis naikinami žemės ūkio kultūrų kenkėjai, piktžolės, šalia kitiems apsinuodijimams būdingų simptomų (pykinimo, vėmimo, viduriavimo) pasireiškia psichinis sujaudinimas: neramumas, baimė, galvos skausmas ir svaigimas, ūžimas ausyse. Būdingas akių skausmas, sutrinka kalba, eisena. Sunkiais atvejais sutrinka ir kvėpavimas.

Nemikrobinės kilmės apsinuodijimų maistu profilaktika: griežtai laikytis maisto produktų gamybos technologijos, patiekalų gamybai naudoti tik kokybiškus, gerai apdorotus maisto produktus, gerai pažinoti ir skirti netinkamus naudoti augalinius produktus (nuodingus grybus, uogas ir kt.).

Kasdieniame gyvenime paprastai dažniau sutinkami mikrobinės kilmės apsinuodijimai. Jie skirstomi į toksikoinfekcijas, toksikozes ir mišrios kilmės.

Toksikoinfekcijos – tai susirgimai, kuriuos sukelia į žmogaus organizmą patekę maisto produktai, smarkiai užkrėsti gyvais patogeniniais (sukeliančiais ligas) mikroorganizmais. Šiai grupei priklauso jersinijos (jersiniozė), salmonelės (salmoneliozė) bei šigelės (dizenterija). Toksikozė – ūmus susirgimas, kurį sukelia maisto produktai, turintys specifinių toksinų, kuriuos gamina patogeniniai mikroorganizmai. Skiriamos bakterinės (botulizmas, stafilokokinės intoksikacijos) toksikozės ir mikotoksikozės. Mikotoksikozė – tai susirgimas, kurį sukelia maisto produktai užteršti pelėsiniais grybeliais ir jų gyvybinės veiklos produktais – mikotosinais. Pelėsinių grybelių toksinai yra ne tik labai nuodingi, bet ir skatina apsigimimus bei suaktyvina vėžines ląsteles.

Apie jersinijas. Siekdami išvengti apsinuodijimų maistu ir ilgiau išlaikyti maisto produktus šviežius, laikome juos šaldytuve. Žema temperatūra sulaiko daugumos mikrobų augimą bei dauginimąsi. Bet yra mikrobų, kurie gerai auga ir dauginasi, esant žemai temperatūrai. Tokie mikrobai yra jersinijos, o jų sukelta liga – jersiniozė. Skirtingai nei kitos bakterijos, jersinijos mėgsta šaltį ir jos puikiai dauginasi 2-4°C temperatūroje. Dėl šios bakterijų savybės jersiniozė kartais vadinama „šaldytuvų” liga. Nustatyta, kad drėgnoje ir šaltoje aplinkoje jersinijos ilgai išlieka gyvybingos, neprarasdamos savo patogeniškumo. Tačiau sausoje aplinkoje, veikiamos tiesioginių saulės spindulių, jersinijos žūva per 10 minučių. Šios bakterijos jautrios dezinfekavimo medžiagoms.

Pagrindinis infekcijos bakterijų šaltinis yra graužikai, laukiniai ir naminiai gyvūnai (dažniausiai kiaulės, katės, šunys, arkliai, triušiai). Žmonės dažniausiai užsikrečia nuo gyvūninio maisto, gyvūnų išmatomis užteršto maisto ar vandens. Tačiau galimas užsikrėtimas ir dėl tiesioginio kontakto su sergančiu gyvūnu ar namų augintiniu; kūdikius gali užkrėsti juos prižiūrintys asmenys, jei jų rankos buvo užterštos bakterijomis.

Gamtoje jersinijos parazituoja tarp graužikų. Žmogus šiame procese yra tik atsitiktinis (ir dažniausiai galutinis) šios bakterijos šeimininkas. Infekcija gali plisti per gyvūnų fekalijomis tiesiogiai ar netiesiogiai (per dirvožemį) infekuotas daržoves (morkas, kopūstus, bulves, burokus, svogūnus), vaisius, mėsos (kiaulienos, avienos, triušienos, jautienos), paukštienos ir pieno produktus, vandenį. Termiškai apdorotas arba vartojimui paruoštas maistas gali būti užkrėstas jersinijomis laikant jį kartu su žalia mėsa, paukštiena, daržovėmis. Į maistą jersinijos gali patekti nuo virtuvės įrankių, aplinkos paviršių, ant kurių prieš tai buvo pjaustyta užkrėsta jersinijomis žalia mėsa, paukštiena, daržovės. Žaliavinis karvės ar ožkos pienas, iš jo pagaminta varškė, sūris taip pat gali būti infekuoti, ypač jei gyvuliai sirgo mastitu (mikrobų sukeltu ūminiu infekciniu pieno liaukos uždegimu). Pirminis daržovių užteršimas jersinijomis įvyksta dar laukuose vegetacijos metu, taip pat nuimant derlių bei sandėliuojant. Tačiau pradinė užkrato koncentracija paprastai būna nepakankama ligai sukelti. Dėl žemos daržovių saugyklose palaikomos temperatūros sudaromos palankios sąlygos ant daržovių esančioms jersinijoms intensyviai daugintis, o žiemai baigiantis bei pavasarį jų kiekis gali būti pavojingas sveikatai. Jersinijos labiausiai dauginasi daržovių puvimo vietose. Nepakankamai kruopščiai nuvalytos ir nuplautos pūvančios daržovės ar iš jų pagaminti patiekalai taip pat gali būti ligos priežastimi. Nustatyta, kad jersinijų nesunaikina daržovių sūdymas bei rauginimas.

Kokie ligos požymiai?

Didžiausią riziką susirgti jersinioze turi maži vaikai ir vyresni asmenys bei žmonės, kurių organizmo atsparumas sumažėjęs. Po užsikrėtimo slaptas laikotarpis, dar vadinamas inkubaciniu, gali trukti nuo 3 iki 19 dienų (vidutiniškai 5-7 dienos). Ligos eiga priklauso nuo žmogaus organizmo atsparumo, užkrato dozės, sukėlėjų patogeniškumo bei ligonio amžiaus. Mažiems vaikams liga dažniausiai pasireiškia karščiavimu, pilvo skausmu, viduriavimu, neretai su krauju išmatose. Šie simptomai papratai trunka 4-7 dienas, kartais iki 3 savaičių. Vyresniems vaikams ir suaugusiems asmenims dominuojantys požymiai gali būti tik karščiavimas ir pilvo skausmas, todėl neretai infekcija primena apendicitą. Retesniais atvejais infekcija gali komplikuotis odos bėrimais, sąnarių skausmu arba, patekę į kraują, ligos sukėlėjai gali pažeisti kitus organus.

Kokia jersiniozės profilaktika?

Metodinės pagalbos ir strategijos formavimo skyriaus vedėja Rūta Babravičienė pataria,vartoti tik pakankamai termiškai apdorotą kiaulieną, paukštieną, kitą mėsą, gerti tik pasterizuotą arba virintą pieną ir jo produktus, kruopščiai plauti daržoves prieš vartojimą. Taip pat plauti rankas su muilu prieš valgį, po sąlyčio su gyvūnu bei žalia mėsa; nuplauti rankas ir prieš liesdami kūdikį, jo žaislus, buteliukus ar čiulptukus.

Vengti kryžminio maisto užteršimo virtuvėje: naudoti atskiras pjaustymo lenteles žaliai mėsai ir kitiems produktams, kruopščiai nuplauti karštu vandeniu lenteles, įrankius ir kitus paviršius po žalios mėsos, daržovių dorojimo. Saugoti dirvožemį ir vandens šaltinius nuo užteršimo žmonių ir gyvūnų fekalijomis.Tinkamai prižiūrėkite namų augintinius, plauti rankas po sąlyčio su jais, saugiai tvarkyti gyvūnų išmatas. Tinkamai tvarkyti ir laikyti išaugintas daržoves, saugoti jas nuo graužikų. Naikinti graužikus daržovių saugyklose.

Salmoneliozė – tai infekcinė liga, kurią sukelia salmonelėmis vadinamos bakterijos. Šios bakterijos sukelia plonosios žarnos uždegimą, todėl liga pasireiškia viduriavimu, karščiavimu, pilvo ir galvos skausmais. Šie ligos simptomai dažniausiai pasireiškia po 12-72 valandų po užsikrėtimo. Liga paprastai trunka 4-7 dienas ir daugelis pasveiksta be specifinio gydymo. Kai kuriems ligoniams bakterijos iš žarnyno gali patekti į kraują bei kitus organus. Tokiu atveju negydant liga gali baigtis mirtimi. Sunkesnė ligos eiga būna kūdikiams, mažiems vaikams, pagyvenusiems žmonėms bei asmenims su silpnesne imunine sistema.

Yra žinoma daugiau nei 2000 įvairių salmonelių rūšių ir dauguma jų gali sukelti infekcinę ligą žmogui ir gyvūnams. Salmonelės pakankamai atsparios išdžiūvimui, šalčiui, tačiau jautrios aukštos temperatūros poveikiui. Jos ilgai išlieka gyvybingos užšaldytoje mėsoje, o atitirpintame maiste vėl gali daugintis. Palankiausia temperatūra salmonelėms maiste daugintis yra nuo 20 iki 40 °C . Pagrindinis salmonelių infekcijos šaltinis yra naminiai bei laukiniai gyvūnai ir paukščiai, kurių žarnyne gyvena ir dauginasi sukėlėjas. Salmonelės į aplinką patenka su šių gyvūnų fekalijomis. Sergantis salmonelioze žmogus taip pat gali būti infekcijos šaltiniu. Dažniausiai salmonelioze užsikrečiama per gyvūninį maistą: paukštieną, pieną, kiaušinius, jautieną, kiaulieną. Tačiau salmonelioze užsikrėsti galima ir per įvairias gyvūnų fekalijomis užterštas daržoves. Nors bakterijos gali būti randamos žalioje mėsoje, paukštienoje, žaliuose kiaušiniuose, nepasterizuotame, nevirintame piene, tačiau termiškai apdorojant šį maistą, salmonelės jame žūsta. Pastaraisiais metais Lietuvoje, kaip ir kitose Europos, pasaulio šalyse, salmoneliozė dažniausiai plinta per kiaušinius, vištieną ir jų produktus. Maistą gali užkrėsti jį tvarkantys asmenys, nenusiplovę rankų po naudojimosi tualetu. Į maistą salmonelės gali patekti nuo virtuvės įrankių ar aplinkos paviršių, ant kurių prieš tai buvo dorota žalia mėsa bei vištiena, taip pat nuo salmonelėmis užterštų rankų. Paruoštas maistas gali būti užterštas, jei kurį laiką laikomas šaldytuve liečiasi su termiškai neapdorotu maistu. Kadangi salmonelės gali būti randamos namų augintinių (kačiukų, šuniukų, reptilijų), ypač viduriuojančių, išmatose, užsikrėsti galima nenusiplovus rankų po sąlyčio su jų išmatomis. Taip pat užsikrečiama ir nuo kitų naminių gyvūnų.

Kokia salmoneliozės profilaktika?

Tai veterinarinių ir medicininių priemonių kompleksas. Turi būti griežtai kontroliuojama, kaip skerdžiami gyvuliai, apdorojama mėsa, kaip ji transportuojama, laikoma, pateikiama vartotojui. Pardavinėti leidžiama tik veterinarijos tarnybos darbuotojų patikrintą sveikų gyvulių mėsą, mėsos produktus, pieną, ančių ir žąsų kiaušinius. Vakcinos nuo salmoneliozės nėra.

Rūta Babravičienė žalią vištieną ir kitus mėsos produktus parduotuvėje pataria dėti į plastikinį maišelį, kad būtų išvengta sąlyčio su kitu maistu. Parsineštą maistą nedelsiant dėti į šaldytuvą, kad jame esančios bakterijos nepradėtų daugintis. Vištieną bei kitą mėsą prieš gaminimą visada nuplauti ir labai gerai išvirti arba iškepti, prieš valgydami įsitikinti, kad nebėga rausvas skystis. Maistui patariama vartoti tik šviežius kiaušinius, juos laikyti šaldytuve, nevartoti suskilusių ar nešvarių kiaušinių. Taip pat vengti maisto su žaliais kiaušiniais, ypač namuose gamintų ledų, kremo, plakto trynio su cukrumi. Pramonės įmonėse šie maisto produktai gaminami iš pasterizuotų kiaušinių, todėl jie yra saugūs. Nevartoti žalios ar nepakankamai termiškai apdorotos mėsos, vištienos, žalių kiaušinių, nepasterizuoto ar nevirinto pieno. Nesuvalgytą maistą laikyti šaldytuve, o prieš vartojimą pakartotinai pakaitinti. Ir visada nusiplaukite rankas prieš gamindami maistą ir kiekvieną kartą po žalios mėsos dorojimo, pasinaudojus tualetu, po sąlyčio su gyvūnų, ligonių išmatomis. Vaikui visada reikia priminti nusiplauti prieš valgį rankas, ypač jei jis žaidė su namų augintiniu. Niekada negaminti maisto svečiams, pobūviui, jei viduriuojate.

Stafilokokinę intoksikaciją sukelia mikrobai, vadinami stafilokokais. Šie mikrobai labai išplitę aplinkoje. Apsinuodijimą maistu sukelia tik tie stafilokokai, kurie gamina toksinus. Stafilokokų šaltinis dažniausiai yra įvairiomis odos ir gleivinių pūlinėmis ligomis (pirštų, nagų pūliniai uždegimai, pūlinga angina, nesveiki dantys) sergantys žmonės.Taip pat stafilakokais gali būti užterštas karvių pienas, kai karvė serga tešmens uždegimu. Žmogaus organizmui pavojingiausias stafilokokų gaminamas toksinas, kuris yra atsparus temperatūrai ir visiškai suyra tiktai kaitinant +120°C temperatūroje 35 minutes. Kad susikauptų sveikatai pavojingas šio toksino kiekis, užtenka maisto produktus palaikyti 2-3 val. palankioje stafilokokams pasidauginti temperatūroje. Liga prasideda pykinimu, vėmimu, pilvo skausmais, viduriavimu, ne vėliau kaip po 2-4 val. suvalgius įtarino maisto. Dažniausiai krečia šaltis, gali pakilti temperatūra. Būdingas didelis bendras silpnumas, alpimas, labai dažnas pulsas. Liga paprastai trunka 1-3 dienas.

Norint apsisaugoti nuo šios ligos labai svarbu, kad maisto negamintų asmenys, sergantys pūlinėmis infekcijomis, kad būtų laikomasi paruošto maisto realizacijos terminų, užtikrintos reikiamos pagamintų produktų laikymo sąlygos.

Kokia pirmoji pagalba apsinuodijus maistu?

Apsinuodijus grybais, jeigu žmogus yra sąmoningas, paklauskite, ko, kiek ir kada jis valgė. Jeigu apsinuodijimo simptomai atsirado po trumpojo slaptojo periodo (ką tik valgė grybų), sąmoningam žmogui galima sukelti vėmimą: duodama išgerti stiklinę šilto vandens ir patariama įsikišti pirštus į burną. Jeigu simptomai atsirado po ilgojo slaptojo periodo (praėjo daugiau kaip 6 val.), nedelsdami tel. 112 kvieskite greitąją medicinos pagalbą arba patys kuo skubiau vežkite apsinuodijusįjį į ligoninę.

Apsinuodijus kitu maistu, patarkite žmogui gulti ir ilsėtis. Užklokite jį ir padėkite jam. Duokite gerti daug skysčių (negazuoto mineralinio ar kitokio vandens, silpnos juodosios arbatos). Šalia pastatykite dubenį, nes žmogus vemia. Jei apsinuodijusysis (ypač vaikas ar senyvas žmogus) neteko daug skysčių ir dėl pykinimo ir vėmimo negali gerti, pasirūpinkite, kad jis patektų į ligoninę, kvieskite greitąją medicinos pagalbą.

Šaltinis: Diena media

Cholesterolio apykaitoje dalyvauja kiti riebalai bei tulžies rūgštys, į organizmą jis rezorbuojamas tik tada, kai yra pakankamai tam tikrų riebalų. Todėl jo koncentracija kraujyje priklauso ne tiek nuo cholesterolio kiekio maiste, kiek nuo riebaus maisto apskritai. Vieni svarbiausių kraujo riebalų cholesterolio apykaitoje yra didelio tankio lipoproteinai (DTL) ir mažo tankio lipoproteinai (MTL). DTL mažina cholesterolio kiekį ir nesukelia aterosklerozės, o MTL yra pavojingi, nes skatina aterosklerozės vystymąsi. Todėl geriau, kai kraujyje MTL yra mažiau (norma – iki 3mmol/l), o DTL – daugiau (norma – ne mažiau kaip 1mmol/l).

Cholesterolio yra gyvulinės kilmės produktuose: kiaušiniuose (trynyje), svieste, grietinėje, riebioje mėsoje. Norint išvengti jo pertekliaus vertėtų mažinti gyvulinės kilmės riebalų kiekį maiste. Beje, cholesterolio kiekio kraujyje nedidina augalinės kilmės riebalai. Įvairūs aliejai, riešutai, saulėgrąžos ne tik nedidina aterosklerozės rizikos, bet ją net mažina.

Normalus choleserolio kiekis kraujyje – mažiau nei 5 mmol/l. Jei šis kiekis padidėja, vertėtų susirūpinti savo dieta: vartoti augalinius riebalus vietoj gyvulinių (beje, ilgai ir daug kaitinti aliejai labiau kenkia nei padeda, todėl augalinių riebalų vartojimas reiškia šaukštelį aliejaus ant salotų, riešutai, sėklos), valgyti daug vaisių ir daržovių, liesą mėsą bei varškę.

Click here to view the embedded video.

Kuo žmogus yra fiziškai aktyvesnis darbe ar laisvalaikio metu, tuo daugiau maisto produktų porcijų jis gali suvalgyti, kad patenkintų energijos poreikius. Nedaug judantiems žmonėms pakanka mažesnio porcijų skaičiaus.