Įpročiai gali būti žalingi, gali būti naudingi. Nesveikai gyvenant, protas ir kūnas paskelbia vienas kitam karą: protas žaloja kūną, tarsi pjaudamas šaką, ant kurios sėdi – kūnas taipogi imasi atsakomųjų reakcijų – sutrinka įvairių organizmo funkcijų veikla, atsiranda nuovargis, mieguistumas be priežasties, – kūnas keršija įvairiausiais negalavimais. Pamąstykime – o ar gali žmogaus protas draugauti su kūnu? Taip! Jie gali būti puikiausiais draugais, padedančiais vienas kitam. Protas, suvokdamas kas naudinga jo draugužiui kūnui, gali pasistengti jam tai suteikti: neapsvaigęs nuo nikotino, alkoholio ar tingaus gyvenimo, o fizinio krūvio paskatintos medžiagų apykaitos dėka veikdamas aštriau, greičiau reaguodamas į nenumatytas situacijas, protas gali apsaugoti savo draugą nuo įvairiausių pavojų. Kūnas, nors ir ne toks intelektualus kaip protas, visgi savo ruožtu su kaupu atsiskaitys protui – taip jau gamtos surėdyta. Genialumas paprastume. Kūnas protui padovanos laisvę, gerą nuotaiką, didesnę dėmesio koncentraciją, ištvermę. Kūnas, pats būdamas ištvermingesniu ir stipresniu, fiziškai sugebės nudirbti ne tik daugiau fizinių pastangų reikalaujančius dienos darbus, bet lygiai taip pat stipriai pasitarnaus portui atliekant savuosius – protinius. Tai pati nuostabiausia simbiozė, barteriniai mainai, naudingi abiems pusėms. Abi žmogaus pusės nestabdo viena kitos, netrugdo, o skatina ir padeda gyventi pilnavertį, kupiną energijos, gyvenimą. Retorinis klausimas: jeigu mes visa tai suvokiame, ar sunku apsispręsti?

Girdėjau, jog žmogus sau kenkia gyvendamas nesveikai, nes neturi tikslo gyvenime. Jam trūksta motyvacijos. Tarsi asilas kuriam reikia morkos, kad trauktų vežimą. Asilas ta prasme, kad užsispyręs. Žmogui reikia tikslo, ateities vizijos, siekiamybės. Ar negalima tos siekiamybės apibrėžti kaip „noras būti laimingu, noras justi vidinę darną, kasdien būti energingiems“? Juk visi to norime, tik klausimas – kaip stipriai? Noro stiprumas prasideda kažkur ties mintimi, kad gal ir visai šaunu būtų pasijusti laimingu, tarsi sugauti keptą vištą, nukritusią iš dangaus tiesiai į rankas, o jo pabaiga gali būti ties begalinėmis pastangomis pasiekti norimą tikslą. Kartais pastangos viršija sveiko proto ribas ir tampa liguistomis, ką geriausiai demonstruoja anoreksikių paauglių atvejai. Manau visur egzistuoja aukso vidurys, optimaliausias variantas. Kalbant apie sveikatą, kūno ir dvasios draugystę, manau tereikia suprasti, jog tai visapusiškai naudinga, tuomet atsiranda ir motyvacija elgtis būtent taip, kaip pačiam naudinga. Ir taip besielgiant, žmogus pastoviai patiria malonių paskatinimų – pagerėjusi nuotaika, gražesnis gyvenimas, smulkmenos, ankščiau sukeldavusios stresą, pradeda juokinti, atsiranda daugiau energijos, pasitikėjimas savimi. Galėtume vardinti ir vardinti, ar ne? Pagaliau laimingas žmogus, spinduliuodamas ta laime, užkrečia ir kitus. Susidraugaukime patys su savimi!!!

treniruoklių salės instruktorius
kineziterapeutas
Laurynas Milaševičius
bodybuilding.lt

Kodėl po dietos kilogramai sugrįžta

Dalis kūno masės prarandama skysčių sąskaita – maiste trūkstant angliavandenių, išsenka angliavandenių atsargos (glikogenas) organizme. Kepenyse ir raumenyse sukauptą glikogeną organizmas naudoja energijai gauti ir prarandamas vanduo, nes viena glikogeno molekulė organizme sujungia 2 g vandens.

Dar vienas mažai angliavandenių turinčios mitybos ypatumas – nejaučiamas alkis. Trūkstant angliavandenių maiste, organizme skyla riebalai, susidaro tarpiniai skilimo produktai, vadinami ketoninėmis medžiagomis. Suintensyvėja ketogenezės procesai, didėja ketoninių medžiagų koncentracija kraujyje. Būtent dėl padidėjusios ketoninių medžiagų koncentracijos kraujyje ir jos poveikio žmogus nejaučia alkio, sumažėja apetitas, gali sutrikti rūgščių-šarmų balansas organizme.

Be to, tokio maisto raciono energinė vertė yra savaime mažo kaloringumo, nes joje yra ribojami angliavandenių turintys maisto produktai.

„Tačiau minėtos dietos metu atsikračius nereikalingų kilogramų, yra labai sunku palaikyti sumažėjusią kūno masę ilgesnį laiko tarpą. Dažniausiai prarasti kilogramai po metų kitų atsistato“, – įspėjo Lietuvos olimpinio sporto centro sportininkų mitybos specialistas Marius Baranauskas.

Anot specialisto, valgant mažai angliavandenių turinčius ar jų visai neturinčius maisto produktus, dažniausiai suvartojama daugiau nei rekomenduojama riebaus, per daug sočiųjų riebalų rūgščių, cholesterolio ir baltymų turinčio maisto produktų, pavyzdžiui, raudonos mėsos (jautienos, kiaulienos, avienos), dešrų, dešrelių, kalakutienos, vištienos, kiaušinių, varškės, sviesto, majonezo, grietinės, grietinėlės, įvairių riebių padažų.

Įrodyta, kad esant mažam fiziniam aktyvumui, per daug sočiųjų riebalų rūgščių ir cholesterolio turintis maistas didina riziką susirgti širdies ir kraujagyslių ligomis. Taip pat per didelis raudonos mėsos vartojimas didina storosios žarnos vėžio riziką. Tačiau nėra duomenų, kad vėžio riziką didintų paukštiena. Taip pat puiki raudonos mėsos alternatyva – žuvis. Jos rekomenduojama valgyti bent tris kartus per savaitę.

„Valgant per daug baltyminio maisto, gali susidaryti inkstų akmenys, iš kaulų pasišalina daugiau kalcio, todėl kaulai tampa silpni ir trapūs, o dėl per didelio purinų kiekio maiste (purinų labai daug raudonoje mėsoje, paukštienoje, riešutuose, kiaušiniuose, jūros gėrybėse), organizme gali padaugėti šlapimo rūgšties, kuri neigiamai veikia sąnarius, gali atsirasti pykinimas, nuovargis, silpnumas, žmogus gali net alpti“, – teigė sportininkų mitybos ekspertas.

Anot M. Baranausko, dar vienas mitybos be angliavandenių trūkumas – nepakankamas skaidulinių medžiagų kiekis maiste. Jų trūkstant gali pasireikšti vidurių užkietėjimas. Per mažai vartojant šviežių vaisių ir daržovių, grūdinių produktų, organizmui gali trūkti reikalingų vitaminų bei mineralinių medžiagų. Pavyzdžiui, antioksidantų (karotenoidų, vitaminų C ir E) trūkumas maiste gali būti kraujotakos sistemos ligų, piktybinių navikų rizikos veiksnys. Dėl mineralinių medžiagų trūkumo gali pasireikšti ir elektrolitų disbalansas organizme.

2-3 val. prieš treniruotę būtina pavalgyti

„Kiekvienas žmogus turi žinoti, kad angliavandeniai yra pagrindinė energiją organizme tiekianti medžiaga. Iš angliavandenių organizme yra gaunama energija, kuri naudojama bet kokiai kasdieninei veiklai atlikti, pavyzdžiui, protiniam darbui atlikti, eiti gatve, lipti laiptais ir pan. O ypač svarbūs angliavandeniai, kai mes rimčiau sportuojame“, – teigė pašnekovas.

Specialistas pateikia pavyzdį iš profesionalių sportininkų gyvenimo. Jei žmogus per dieną rimtai sportuoja 1-2 valandas, jis per parą turi suvartoti 5-7 g angliavandenių, tenkančių kilogramui kūno masės, jei treniruojasi 2-4 valandas – 7-10 g/kg, o jei treniruotė trunka daugiau nei 4 valandas, angliavandenių kiekis maiste turi būti didesnis nei 10 g/kg.

Todėl iki treniruotės pradžios likus 3 valandoms, anot jo, 80 kg sveriantis žmogus turėtų valgyti maisto, kuriame angliavandeniai sudarytų 240 g: pavyzdžiui, 2 puodelius virtų makaronų, 1 porciją liesos mėsos su neriebiu padažu, 1 puodelį šviežių daržovių, 2 gabaliukus duonos su sviestu, 2 puodelius aviečių ar serbentų gėrimo, 3 mažus pyragaičius.

Iki treniruotės pradžios likus 1-2 valandoms, 80 kg sveriančiam žmogui rekomenduojama valgyti maisto, kuriame angliavandenių kiekis sudarytų apie 80 g. Tai galėtų būti 1 riestainis, 2 arbatiniai šaukšteliai džemo, stiklinė 1 proc. riebumo pieno, 1 didelis bananas. Iki treniruočių pradžios likus 15-30 minučių valgyti nepatartina.

Jėgos treniruotes kultivuojantiems žmonėms rekomenduojama papildomai su angliavandeniais prieš treniruotes vartoti ir baltymų. Prieš pat treniruotę tinka paprastos aminorūgštys. Pavyzdžiui, galima vartoti ir pieno išrūgų baltymą. Tačiau pastarieji baltymai turi būti vartojami ne anksčiau nei 2 valandos iki fizinio krūvio pradžios.

Po sporto angliavandeniai nevirsta riebalais

Treniruočių metu sueikvojama daug angliavandenių, kurie sukaupti raumenyse glikogeno pavidalu. Todėl po treniruotės būtina atstatyti išeikvotas glikogeno atsargas kuo greičiau – per 2 valandas, o dar geriau – per 30 min. Taip pat svarbu lėtinti raumeninio audinio baltymų skilimo greitį. Todėl iš karto po treniruotės geriausia suvartoti maisto, kuriame būtų ir angliavandenių, ir baltymų.

Sportuojantys žmonės turėtų žinoti, kad iš karto po treniruotės vartojami angliavandeniai nevirsta organizme riebalais, o kaip tik paskatina treniruotės metu išeikvotų glikogeno atsargų atstatymą, slopina raumeninio audinio baltymų skilimą. Žinoma, po treniruotės suvartojus didelio glikeminio indekso angliavandenių turinčio maisto, padidėja gliukozės koncentracija kraujyje, išsiskiria daugiau insulino, kuris slopina riebalų skilimą ir panaudojimą energijai gauti organizme, tačiau jeigu per parą nesuvartojama daugiau kalorijų nei išeikvojama, suvalgyti angliavandeniai riebalais nevirsta.

Iš karto po treniruotės angliavandenių kiekis turėtų sudaryti 1 g/kg, o baltymų kiekis – 0,25 g/kg (bet neviršyti 30 g dozės). Angliavandeniai turėtų būti didelio glikeminio indekso, pavyzdžiui, ryžiai, kukurūzų javainiai, pusiau saldus biskvitas, razinos, bananai, gėrimai su sirupu ar gliukoze. Taip pat galima vartoti ir vidutinio glikeminio indekso maisto produktus – spagečius, makaronus, džemą, apelsinus.

Iš karto po fizinio krūvio nerekomenduojama valgyti daug baltymų turinčio maisto. Intensyviai sportuojantiems žmonėms specialistas siūlo geriau vartoti greitai įsisavinamus baltymus miltelių pavidalu, pavyzdžiui pieno išrūgų, baltymą, o bijantiems priaugti svorio – tinkamesnės pavienės aminorūgštys tablečių ar gelio forma. Baltymus reikia vartoti užgeriant didesniu skysčių kiekiu.

„Jei iš karto po treniruotės bus valgomi vištienos, kalakutienos ar jautienos kepsniai, patiekalai iš žuvies, kiaušinių, kurių sudėtyje iš tiesų yra vertingų gyvūninės kilmės baltymų, nepakeičiamų aminorūgščių bei riebalų, tai tik apsunkins virškinimą ir sąlyginai sulėtins raumenų atsigavimą po fizinio krūvio. Todėl išvardintus patiekalus geriau valgyti vėliau, praėjus 2 valandoms po treniruotės. Pagal tokį algoritmą turėtų maitintis ne tik jėgos, bet ir ištvermės treniruotes mėgstantys sportininkai, – atkreipė dėmesį M. Baranauskas.

Taigi išvada tokia – jei sportuojantis žmogus priverčia organizmą sueikvoti daugiau energijos nei gauna su maistu, o iki kitos treniruotės optimaliai atsigauna – pailsi bei suvartoja pakankamai angliavandenių, baltymų ir riebalų, organizmą aprūpina pakankamu vitaminų ir mineralinių medžiagų kiekiu, lieknėja lėčiau, bet saugiau. Be to, jis sustiprina sveikatą bei raumenyną ir, svarbiausia, visada būna geros nuotaikos.

http://www.delfi.lt, 2010 02 28

1. pratimo intensyvumas;
2. pratimo trukmė;
3. poilsio intervalų trukmė;
4. poilsio pobūdis;
5. pratimo kartojimų skaičius.

Intensyvumas ir trukmė

Intensyvumas yra vienas iš svarbiausių veiksnių lemiančių fizinių pratimų veoksmingumą ir adaptacinių pokyčių pobūdį. Atliekamo fizinio krūvio intensyvumą galima nusakyti/įvertinti kelias būdais, t.y. kai vertinama:

1. Suvartojamos energijos kiekis – kilokalorijos per laiko vienetą.
2. Maksimalaus deguonies suvartojimo procentai (%V O_{2 max}).
3. Santykinis medžiagų apykaitos intensyvumas – kiek kartų medžiagų apykaita yra intensyvesnė nei ramybės metu – MET’omis.
4. ŠSD – maksimalaus ŠŠD procentai.
5. ŠSD – ŠŠD_rezervo procentai.

Per pratybas atliktas darbas yra jo trukmės ir intensyvumo integralinė išraiška. Jeigu fizinio pratimo intensyvumas yra didesnis už minimalų intensyvumo slenkstį, tai viso atlikto darbo kiekis lemia lavėjimo tempus.  Fizinio  pajėgumo  pagerėjimas  gali būti panašus šiais atvejais:

1. atliekant mažo intensyvumo, bet ilgesnės trukmės pratybas;
2. atliekant didesnio intensyvumo ir trumpesnės trukmės pratybas. Didesnio intensyvumo pratybos reikalauja didelio judamojo atramos aparato bei ŠKS sistemos parengtumo, didina pertempimų ar pažeidimų pavojų. Todėl daugelis sveikatos stiprinimo programų suaugusiems žmonėms pabrėžia mažesnio intensyvumo ir ilgesnės trukmės pratybų pranašumus.

Įvairiose metodinėse rekomendacijose siūloma sveikatos stiprinimo užsiėmimo trukmė gali skirtis. Pirmiausia skiriasi amerikiečių ir Europos šalyse parengtos rekomendacijos. Amerikiečiai klausia “Koks yra minimumas? Ką minimaliai aš privalau padaryti, kad būčiau sveikas?”  Europietis klausia: ”Koks fizinis aktyvumas yra optimalus?”  Taigi skirtingas rekomendacijas lemia amerikiečio ir europiečio mentaliteto skirtumai. JAV parengtos rekomendacijose, ypač ankstesnių metų, dažniausiai yra nurodoma minimali trukmė, o Europoje parengtose rekomendacijose pateikiamas intervalas. Pavyzdžiui, Anglijos suaugusiam piliečiui rekomenduojama aerobinių pratimų trukmė – 20 – 50 min. Tai ne taisyklė, tačiau skirtumai neturi kelti abejonių.  Individuali užsiėmimo trukmė bei pratybų intensyvumas priklauso nuo asmens parengtumo, ankstesnės asmeninės patirties mankštinantis ar sportuojant, laiko praleisto be mankštos. Labai svarbu atsargiai didinti krūvį pradėjus mankštintis po nejudraus gyvenimo laikotarpio. Šiais atvejais visuomet būtinas vadinamasis įvadinis treniruočių laikotarpis, kai palaipsniui didinamas fizinis krūvis. Sociologų vertinimais, apie 85% asmenų, nusprendusių mankštintis, atsisako savo sumanymo motyvuodami tuo, jog pradėjo skaudėti raumenis, sąnarius, pablogėjo savijauta ir darbingumas. Šie jų žodžiai labai aiškiai atskleidžia tikrąją priežastį – jie pradėjo per smarkiai mankštintis, t.y. jų pasirinktas fizinis krūvis neatitiko jų fizinio parengtumo. Daugelis mokyklų ir metodinių krypčių labai aiškiai nusako šio įvadinio laikotarpio trukmę ir turinį. Visos jos reikalauja ne mažesnio kaip 6 savaičių trukmės įvadinio laikotarpio. Pavydžiui, amerikiečių K. Kuperio mokykla asmeniui, nusprendusiam mankštintis, rekomenduoja pradėti 15 min. trukmės ėjimu ir gimnastikos pratimais, palaipsniui ilginti ėjimo laiką ir tik po 6 savaičių pabandyti įvertinti savo pajėgumą Kuperio testu. Atsižvelgiant į testo rezultatus įvadinis laikotarpis gali tęstis iki 10 ar net 16 savaičių.  Po šio įvadinio laikotarpio asmuo, pasirinkdamas savo pomėgius atitinkančią sporto šaką, gali be didelės rizikos sveikatai mankštintis ir sportuoti.

Asmenims, vartojantiems vaistus, priklausančius beta-adrenerginių blokatorių grupei, gali sumažėti ŠŠD. Pulso dažnį veikia daug kitų vaistų (raminamioeji ar bronchus plečiantys vaistai, vartojami sergant virškinimo organų ar skydliaukės ligomis). Individualūs ŠŠD rodikliai priklauso nuo reguliacinių sistemų veiklos, t.y., nuo simpatinės ir parasimpatinės nervų sistemų aktyvumo, bei nuo hormoninių reguliacinių sistemų veiklos. Todėl parenkamo fizinio pratimo intensyvumą reikia derinti su ŠKS sistemos funkcine būkle. Patogiausias (bet nebūtinai visada optimaliausias) rodiklis yra ŠŠD.

Parenkant pratimo intensyvumą reikia atsižvelgti ir į pradinį asmens parengtumą. Jeigu užsiėmimo intensyvumas sudaro 40 – 50 % nuo maksimalaus ŠŠD tai menko fizinio parengtumo asmenims jis bus reikšmingas,o gero parengtumo asmenims tturės tik palaikomąjį poveikį. Norint pasiekti didesnį (treniruojmąjį efektą/lavėjimą) reikia daug didesnio intensyvumo treniruočių.

Pratimų intensyvumo klasifikacija

Parinktą fizinis lavinimo pratimą, pvz., vaikščiojimą, bėgiojimą, plaukiojimą, važinėjimą dviračiu, galima atlikti įvairiu greičiu, t.y. santykinio intensyvumo sritis yra įvairi. Amerikos sporto medicinos asociacija rekomenduoja nesportuojantiems suaugusiems asmenims 60 min. ar trumpesnių pratybų intensyvumą pasirinkti remiantis kriterijais, nurodytais  1 lentelėje. Šie kriterijai padeda individualizuoti santykinį atliekamo pratimo intensyvumą tiek jauniems, tiek vidutinio ar vyresnio amžiaus žmonėms, bei mažo ar sumažėjusio fizinio darbingumo asmenims.

Beveik visos ar daugelis pratimų intensyvumo klasifikacijų yra parengtos 20 – 60 min. trukmės treniruotei. Labai dažnai apie tai pamirštama, todėl kartais netiksliai aiškinama. Dauguma pratimų intensyvumo klasifikacijų remiasi energijos eikvojimo intensyvumo (kcal/min/kg) vertinimais. Energijos eikvojimo intensyvumo (kcal/min/kg) dydžiai buvo apskaičiuoti  1952m. tiriant dirbančiuosius 8 val. darbo dieną. Tačiau, tuo paremta pratimų klasifikacijos sistema, plačiai taikoma medicinai ir parenkant svorio kontrolės ir fizinius pratimus mažai tepasitarnauja parenkant profilaktikos ir reabilitacijos pratimus. Energijos eikvojimo dydžiai skiriasi atliekant gamybines užduotis per 8 val. darbo dienoje ir 20 – 60 min. treniruotės metu. Norint pasinaudoti įvairiomis energijos eikvojimo intensyvumo lentelėmis, reikia atkreipti dėmesį į jų parengimo (publikavimo) laiką.

Pratimų intensyvumo klasifikacija, skirta 20 – 60 min. trukmės ištvermės treniruotėms

Suvokiamų pastangų dydis

Toks fizinio pratimo intensyvumo vertinimas yra rekomenduojamas  ir dažniau naudojamas tų asmenų, kuriems nepatinka dažnai skaičiuoti pulsą. Metodo esmė: remiantis 20 balų skale, įvertinti jausmus ir suvokimą, t.y. atliekamo pratimo intensyvumą (2 lentelė). Tai labiau nuojautos nei mokslinis metodas. Kurį laiką stebėjęs savo pulsą, žmogus sugeba iš kvėpavimo ir kitų pojūčių spręsti apie treniruotės sunkumą. Pavyzdžiui, nuspręndus mankštintis taip, kad pulsas būtų 50% nuo MPD, žmogus skaičiuoja pulso dažnį ir stebi, kaip jaučiasi esant tokiam pulsui. Po kurio laiko ir neskaičiuodamas pulso  žmogus sugeba pakankamai tiksliai pajusti, kada jo pulsas neviršija 50%.

Pripažįstama, kad šis metodas gali pakeisti ŠŠD skaičiavimą, kad tai tinkamas būdas įvertinti ir valdyti atliekamų pratimų intensyvumą. Tačiau, gilesnės žinios apie širdies darbo ir ŠKS veiklą rodo, jog pasitaiko daug atvejų, kai šis metodas gali būti nesaugus, t.y. kelia pavojų besimankštinančio žmogaus sveikatai.

Sveikata yra žmogaus būklė, kurią sudaro fizinė, socialinė ir psichinė dimensijos. Pasaulinė Sveikatos Organizacija pabrėžia, kad sveikata yra ne gyvenimas be ligų, bet būklė, suteikianti galimybę kasdien tenkinti asmens buitines ir laisvalaikio reikmes. Taigi sveikata susijusi su visaverčio gyvenimo galimybėmis.

Tam tikri žmogaus fizinio pajėgumo komponentai (fizinės ypatybės, anglų k. – physical fitness, rusų k. – fizičeskie kačestva ) turi savus pavadinimus. Fizinė ypatybė – tai žmogaus gebėjimas atlikti konkrečią judėjimo užduotį. Atsižvelgiant į pastangų pobūdį atliekant judėjimo užduotis ir organimo veiklos fiziologinius bei biocheminius ypatumus, yra skiramos konkrečios fizinės ypatybės. Tai jėga, ištvermė, greitumas, vikrumas, šoklumas, lankstumas, judesių koordinacija.

Ištvermė – žmogaus gebėjimas ilgai tęsti pasirinktą intensyvų darbą, priešintis atsirandančiam nuovargiui.
Jėga – žmogaus gebėjimas raumenų pastangomis nugalėti išorinį pasipriešinimą arba jam priešintis.
Greitumas – žmogaus gebėjimas greitai pradėti judesį (judesio reakcija), greitai atlikti judesius (judesio greitis) ir per trumpą laiką atlikti kuo daugiau judesių (judesių dažnis).
Lankstumas – gebėjimas atlikti judesius kiek galima didesne amplitude.
Pusiausvyra – gebėjimas išlaikyti stablią kūno padėtį, esant mažam atramos plotui, arba išlaikyti reikiamą kūno padėtį, atliekant įvairius judesius.
Vikrumas – sugebėjimas atlikti įvairaus sudėtingumo greitus ir tikslius judesius.
Koordinacija – gebėjimas greitai išmokti naujus judesius, jungti šiuos judesius į derinius, juos tiksliai atlikti standartinėmis ir besikeičiančiomis sąlygomis.

Biologinis fizinių ypatybių pagrindas yra organizmo struktūros ir sistemos, leidžiančios žmogui judėti, jausti, analizuoti. Tai morfologinės-funkcinės ypatybės Iš vienos pusės jos yra įgimtos ir santykinai pastovios, iš kitos pusės – joms būdingas adaptyvumas (prisitaikymas), t.y. keitimasis, lavėjimas. Fizines ypatybes įtakoja tokie veiksniai kaip žmogaus amžius, lytis, sveikatos būklė, gyvensena, fizinis aktyvumas.

Fizinis išsivystymas- morfologinių ir fiziologinių organizmo savybių visuma, rodanti organizmo fizinio subrendimo būklę, fizinė pajėgumą bei harmoningumą.Tai vienas iš sveikatos rodiklių. Fizinį išsivystymą apibūdina morfologinių požymių (totalinių kūno dydžių, kūno dalių proporcijų, konstitucijos) ir fiziologinių savybių visuma tam tikru gyvenimo momentu (metu). Vaikų ir paauglių fizinį išsivystymą lemia augimo ir vystymosi dėsningumai, organizmo brendimo procesai ir morfologinė bei fiziologinė būklė kiekvienu amžiaus laikotarpiu. Fizinis išsivystymas priklauso nuo įgimtų pradų ir išorinės aplinkos veiksnių (socialinių, ekonominių, klimato ar geografinių sąlygų, mitybos, persirgtų ligų, fizinio aktyvumo).

Fizinis aktyvumas– visuma aktyvių judesių, kuriuos per tam tikrą laiką ir tam tikru intensyvumu atlieka raumenys ir sąnariai. Judesiai reikalingi ne tik žmogaus praktiniams tikslams pasiekti, bet ir fiziniam pajėgumui, sveikatai stiprinti.

Judėjimas stiprina ir treniruoja visas organizmo sistemas.

1. Dėl fizinio aktyvumo stokos žmogus dažnai serga lėtinėmis ligomis ( ypač širdies ir kraujagyslių sistemos), mažėja jo darbingumas, gyvybingumas; per mažas fizinis aktyvumas neigiamai veikia centrinę nervų sistemą.
2. Dėl per didelio fizinio aktyvumo gali sutrikti organizmo funkcijų darna ir pablogėti sveikata.
3. Tinkamas fizinis aktyvumas didina organizmo fizinį pajėgumą

Fizinis lavinimas (gr. physikos – atliekamas raumenimis) – tai fizinių gebėjimų tobulinimas. Jo uždaviniai: mokyti judėjimo įgūdžių, lavinti fizines ypatybes, suteikti žinių apie fizinius pratimus, jų atlikimą.

Fiziniai pratimai– sąmoningi, valingi žmogaus judesiai ir veiksmai, skirti fiziniam lavinimui ir gydymui. Tai svarbiausia fizinio tobulėjimo priemonė. Fiziniai pratimai apima natūralius judesius ir specialius judesius bei jų kompleksus, skirtus fiziniam žmogaus lavinimui ir gydymui.

Pratimo intensyvumas, trukmė, kartojimų skaičius, poilsio pertraukėlių trukmė bei jų pobūdis sudaro fizinį krūvį. Kiekvieno iš mūsų organizmas skirtingai reaguoja į fizinius pratimus, todėl fizinis krūvis ir fiziniai pratimai turi būti parenkami individualiai. Jie turi būti atliekami taisyklingai, atliekantieji fizinius pratimus turi stebėti savo savijautą.

Žmogaus sveikatos (svarbiausios) fizinės ypatybės:

1. Ištvermė – gebėjimas ilgai tęsti darbą, kovoti su didėjančiu nuovargiu.
2. Jėga – gebėjimas raumenų pastangomis nugalėti išorines jėgas.
3. Lankstumas – gebėjimas atlikti judesius per sąnarius visa amplitude.

Sporto medicinos specialistai teigia, kad teigiamas fizinių pratimų poveikis sveikatai pasireiškia ne tik gerėjant fizinėms ypatybėms. Dėl tinkamo fizinio aktyvumo mažėja sergamumas, gerėja savijauta, miegas, apetitas.

Aerobinių treniruočių poveikyje sumažėja daugelio hormonų prieaugis atliekant tą patį absoliutų darbą. Tačiau, hormoninė reakcija į tą patį santykinį krūvį, praktiškai nesikeičia. Postabsorbcinė insulino koncentracija treniruočių poveikyje sumažėja. Intensyvių ištvermės treniruočių poveikyje moterų kraujyje sumažėja estrogenų ir progesterono, vyrų – testosterono kiekis. Pakinta taip pat audinių jautrumas hormonų poveikiui. Riebalinio audinio lipolizės atsakas į katecholaminų poveikį padidėja. Taip pat padidėja audinių jautrumas insulinui.
Ilgalaikiai aerobiniai pratimai mobilizuoja riebalus iš riebalinio audinio ir gali sumažinti jų atsargas organizme. Aišku, daug kas priklauso nuo dietos. Krūvis gali sumažinti riebalų kiekį tik esant pakankamai dideliam energijos išeikvojimui darbo metu. Dažnai, specialios dietos greičiau mažina kūno svorį. Tačiau esminis skirtumas yra tas, kad mažėjant kūno svoriui ištvermės krūvių poveikyje, geriau išsaugoma neriebalinė kūno dalis. Riebalinio audinio reguliacija priklauso nuo sudėtingų mechanizmų sąveikos. Nenutukusių žmonių organizme padidėja katecholaminų poveikis lipazei, dėl to geriau mobilizuojami riebalai krūvio metu. Iš kitos pusės, išauga ir fermento lipoproteinų lipazės aktyvumas, dėl to geriau atstatomos riebalų atsargos. Duomenų apie nutukusius žmones yra mažai.

1 lentelė Ilgalaikė raumenų ir vegetacinių sistemų adaptacija prie aerobinio pobūdžio krūvių

Riebalinio audinio mobilizavimas aerobinio krūvio metu priklauso nuo lyties ir kūno vietos. Pavyzdžiui, vyrų dubens srities riebalų ląstelių atsakas į katecholaminų poveikį padidėja, o moterų ne. Geriau mobilizuojami viršutinės kūno dalies riebalai, taip pat visceralinius organus supantys riebalai. Įdomu, kad mažėjant kūno riebalų audinio kiekiui, mažėja riebalinių ląstelių dydis, o ne kiekis. Labai svarbu, kad aerobinio poveikio treniruotės padidina raumenų sugebėjimą oksiduoti riebalus. Tai sąlygoja padidėjęs mitochondrijų kiekis ir įvairių riebalų oksidacijoje dalyvaujančių fermentų aktyvumas. Treniruoti asmenys, atlikdami vieną ir tą patį absoliutų krūvį, santykinai daugiau energijos gauna iš riebalų. Be jau minėtų priežasčių, čia labai svarbus lipoproteinų lipazės aktyvumo padidėjimas, ner ramybėje skatinantis cirkuliuojančių trigliceridų įsisavinimą. Aerobinių pratimų poveikyje sumažėja trigliceridų koncentracija ir padidėja didelio tankio lipoproteinų cholesterolio kiekis. Sumažėjus kūno riebalų kiekiui, taip teigiamai pakinta lipoproteinų kiekis bei santykis, tačiau fizinio krūvio poveikyje šie pakitimai vyksta ir be riebalų atsargų sumažėjimo.
Aerobiniai krūviai stimuliuoja jungiamojo audinio metabolizmą, nors moksliniai su tuo susiję duomenys gana prieštaringi. Ne visi tyrėjai aptinka, kad dėl krūvio poveikio jungiamasis audinys sustiprėja. Manoma, kad fizinių pratimų poveikis šiuo atveju labai priklauso nuo amžiaus, dietos, endokrininio statuso, aplinkos faktorių.
Analogiškai, aerobiniai krūviai greitina baltymų metabolizmą. Manona, kad tai gali padėti išsaugoti raumenų masę senstant.
Yra duomenų, kad nesunkūs aerobiniai krūviai teigiamai veikia imuninę sistemą, kai tuo tarpu intensyvūs arba labai ilgi krūviai ją gali susilpninti. Tai aiškinama tuo, kad pastaruoju atveju (pavyzdžiui, po maratono bėgimo, persitreniravus), kraujyje sumažėja glutamino kiekis, kuris yra pagrindinis makrofagų ir limfocitų energijos šaltinis.
Nedaug žinoma apie fizinių krūvių poveikį kraujo krešėjimo sistemai. Aerobiniai pratimai aktyvina fibrinolizę ir slopina trombocitų agregaciją.
Aerobiniai pratimai įvairiapusiškai veikia CNS. Dirbant gulimoje padėtyje, smegenų kraujotaka suintensyvėja. Ilgas aerobinis darbas padidina kraujo endorfinų koncentraciją, kurie stimuliuojančiai veikia CNS, sukelia euforinę būseną, mažina skausmo, nuovargio pojūtį. Yra duomenų apie teigiamą sistemingų fizinių pratybų poveikį atminčiai, inteligencijai, reakcijos greičiui.
Mažai abejojančių tuo, kad nuo aerobinio darbingumo ir fizinio aktyvumo lygio priklauso aterosklerotinių pokyčių rizika. Tai susiję su teigiamu aerobinių pratimų poveikiu kūno riebalų masei, kraujo liporoteinų kiekiui ir santykiui, arteriniam kraujospūdžiui, o taip pat tiesioginiam širdies ir kraujagyslių sistemos darbingumui. Neintensyvūs aerobiniai pratimai mažina kraujospūdį, o tai mažina insulto tikimybę.
Manoma, kad aerobiniai pratimai mažina pavojų susirgti I ar II tipo cukriniu diabetu. Atsargiai dozuojami, jie gali pagerinti ir sergančiųjų šiomis ligomis būseną.
Fiziniai pratimai yra gera osteoporozės profilaktikos priemonė. Tai pastebima ir vyresniame amžiuje, nors poveikis moterų kaulams labai priklauso nuo estrogeno kiekio.
Kai kurie autoriai nurodo ryšį tarp fizinio aktyvumo ir darbingumo lygio ir kai kurių vėžinių susirgimų tikimybės. Pavyzdžiui, nustatyta, kad dėl fizinio aktyvumo sumažėja gaubiamosios žarnos vėžio tikimybė.
Aerobiniai pratimai mažina depresiją ir nerimą, todėl pschoterapeutų rekomenduojami šių ligų gydymui ir profilaktikai.
Apibendrinant, galima teigti, kad sistemingai atliekami aerobiniai pratimai gerina darbingumą, padededa išsaugoti sveikatą ir gyvenimo kokybę iki gilios senatvės. Fizinio aktyvumas – tai vienas didžiausių evoliucijos eigoj susiformavusių organizmo poreikių. Tik visiškas šio poreikio patenkinimas gali užtikrinti normalią organizmo savireguliaciją ir tuo pačiu sveikatą.

Tarkim, 70 kilogramų sveriantis žmogus turėtų gauti 3 – 5 gramus kalio druskų per dieną. Šis kiekis turėtų padidėti, esant aukščiau nurodytom situacijoms. Tai prilygtų:

* Kilogramui abrikosų, arba 200 gramų džiovintų abrikosų.
* Kilogramui bananų.
* Dviems kilogramams vynuogių, arba tiek pat ananasų.
* 500 gramų datulių, arba tokiam pat kiekiui džiovintų figų, razinų, slyvų, obuolių.
* 500 gramų petražolių.
* 300 gramų pupelių.
* Kilogramui špinatų, bulvių, kalfiorų, žirnelių.
* Kilogramui žąsienos, 1,2 kilogramo veršienos bei kiaulienos.
* Kilogramui žuvies (ypač daug kalio yra upėtakyje, lašišoje).
* Kilogramui juodos duonos, 1,5 kilogramo ryžių.
* Beveik 3 litrams pieno, 2 kilogramams varškės.
* Kilogramui šokolado.

Savaime suprantama, nereikia stengtis išgerti trijų litrų pieno, ar suvalgyti kilogramą bananų. Reikiamą kiekį kalio (ir kitų elementų bei vitaminų) geriausia gauti iš įvairių maisto produktų, atsižvelgiant ir į maisto kaloringumą, kitų medžiagų poreikį. Pavyzdžiui, per dieną suvalgant vieną bananą, 200 gramų varškės, 200 gramų duonos, 200 gramų žuvies, bent 400 gramų įvairių daržovių, bei dvi saujas džiovintų datulių galima ne tik sveikai gyventi, bet ir gauti reikiamą kalio kiekį.

Šaltinis SOS03

Kasmet pasaulyje parduodama apie 30 proc. daugiau, Lietuvoje energetinių gėrimų pardavimas taip didėja. Prekybos centruose galime rasti15 rūšių energetinių gėrimų, net penkios jų rūšys gaminamos Lietuvoje. Kasdien per televiziją, radiją matome ir girdime reklamas: „Energiniai gėrimai suteikia sparnus”, „Energiniai gėrimai viduje pažadina žvėrį” ir t. t. Kol energetiniai gėrimai parduodami maisto prekių parduotuvėse, dažnai net prie gaiviųjų gėrimų, pirkėjai juos ir laiko gaiviaisiais gėrimais, nors iš tiesų taip nėra.

Lietuvoje bet kuris vaikas laisvai gali nusipirkti energetinių gėrimų. Nerimą kelia tai, kad nemažą šių gėrimų vartotojų grupės dalį sudaro jaunimas: mokiniai, studentai, sportuojantys jaunuoliai.

Pačių energetinių gėrimų gamintojai teigia, kad:

• energetinis gėrimas gaminamas naudojant natūralų kofeiną;
• tai aukščiausio lygio produktas, kuriantis aukštos kokybės energinę vertę vartotojams;
• tai prekių ženklas, kviečiantis vartotojus „išlaisvinti savyje žvėrį” vartojant sveikatai nekenksmingus energetinius gėrimus;
• tai natūralus energetinis gėrimas, kurio gamyboje naudojamas vynuogių cukrus-ypač veiksmingas energijos šaltinis, todėl šis gėrimas puikiai tinka laisvalaikiui, sportuojant, sunkiai dirbant.

Kaip yra iš tikrųjų? Ar šie energetiniai gėrimai, stipriai populiarėjantys tarp jaunimo, tikrai tokie jau nekenksmingi? Amerikoje atlikti tyrimai parodė, kad žmonės, dažnai vartojantys šiuos gėrimus, yra labiau linkę smurtauti, elgtis agresyviau.

Kauno miesto savivaldybės Visuomenės sveikatos biuro psichologė Rasa Vaitkienė perspėja, kad energetiniuose gėrimuose esančios medžiagos organizmui gali sukelti šoką. Energetinių gėrimų sudėtis nėra griežtai standartizuota ir alergiškiems žmonėms gali būti pavojinga. Gliukozė, sacharozė, fruktozė, dekstrozė gali sukelti virškinimo problemų žmonėms, kurių jautresnis virškinamasis traktas. Energetinio gėrimo sudėtyje yra: kofeinas, taurinas, gvaraninės paulinijos, kampuotojų pupenių ekstraktas, ženšenis, B grupės vitaminai, folio rūgšties gliukozė, konservantai bei kita. Pagrindinį poveikį sukelia kofeinas ir taurinas, papildomai veikia ženšenis ir kampuotosios pupenės. Kenksmingos ir kitos energiniuose gėrimuose esančios medžiagos. Dviejose skardinėse esantis taurino ir gliukuronolaktono kiekis 500 kartų viršija dienos normą. Kaip tai veikia žmogaus organizmą – mokslininkai dar neatsakė, ypač neaišku kokį poveikį sveikatai daro šių medžiagų ir kofeino sąveika.

Specialistai pastebi, kad Išgėrus kavos arba stiprios arbatos, jų poveikis trunka 1-2 valandas, o energinių gėrimų – 3-4 valandas, ir per 3-5 valandas iš organizmo pašalinama tik pusė juose esančio kofeino. Teigti, kad energetiniai gėrimai teikia energijos yra neteisinga, nes jie tik panaudoja organizmo energijos rezervus: padeda ją išsiurbti iš organizmo. Šiose medžiagos ima mūsų pačių organizmo atsargų esančią energiją, o jos nėra per daug. Kurį laiką pavartojus šių gėrimų, energijos atsargos visai išsenka. Tada žmogus pradeda jausti nuovargį, susierzinimą, negali užmigti, gali išsivystyti net depresija. Tada organizmas vėl reikaluja pasipildyti tokiu būdu „energijos” ir taip išsivysto net priklausomybė šiems gėrimams.

Specialistai teigia, kad energetiniai gėrimai sekina nervų sistemą, ypač neigiamai veikia vaikų ir paauglių psichikos sveikatą, kuri yra gerokai labilesnė nei suaugusio žmogaus. O energetiniuose gėrimuose esančios stimuliuojančios medžiagos ne tik padidina ir taip didesnį vaikų bei paauglių aktyvumą, bet gali sukelti ne tik agresiją, bet ir smurto protrūkius. Energetiniai gėrimai nėra natūralūs ir yra prisotinti angliarūgšte, todėl turi daug neigiamo poveikio vaiko organizmui. Angliarūgštė dirgina ir nepalankiai veikia skrandį ir visą virškinimo sistemą. O gazuotuose gėrimuose esantys konservantai, dažikliai, saldikliai bei kofeinas gali sukelti alerginius susirgimus, vėžį.

Visiškai energetiniai gėrimai netinka sportuojantiems žmonėms, nes ir taip sportuojančių žmonių arterinis kraujospūdis po treniruočių būna padidėjęs, tad papildomas jo stimuliavimas vartojant energinius gėrimus yra žalingas. Svarbu žinoti, jog kofeinas išstumia iš organizmo jam reikalingą kalcį ir geležį. Aktyviai sportuojant netenkama daug skysčių, o geriant energinį gėrimą per treniruotę ar po jos, neatkuriami prakaituojant prarasti skysčiai , o jų net netenkama, nes kofeinas išsiskiria šlapimo varomuoju poveikiu. Su skysčiais netenkama magnio ir kitų mikroelementų, kurių ypač reikia normaliai širdies funkcijai, todėl atsiranda pavojus normaliam širdies ritmo funkcionavimui.

Dažniausiai energiniuose gėrimuose būna B grupės vitaminų, būtinų nervų sistemos veiklai, tačiau nenustatyta, kad didelės B grupės vitaminų dozės pagerintų žmogaus protinius gebėjimus ar padidintų darbingumą. Reikia atkreipti dėmesį, kad didelės B grupės vitaminų dozės gali sukelti širdies ritmo sutrikimus, rankų, kojų drebulį bei alergiją.

Šie energetiniai gėrimai yra ypač jaunimo pamėgti naktiniuose klubuose, kur maišomi kartu su alkoholiu, o tai labai apgaulinga ir pavojinga. Šio gėrimo išgėręs žmogus nesijaučia toks pavargęs ir nekoordinuotas, koks iš tikrųjų yra. Po tokio kokteilio galima linksmintis kiaurą naktį, tačiau organizmas išsekinamas kur kas labiau.Ši pavojinga būsena gali sukelti šoką ar net širdies smūgį.

Taip pat amerikiečių mokslininkai yra ištyrę , kad asmenys, apsvaigę nuo alkoholio ir energetinio gėrimo derinio yra labiau linkę į seksualinius nuotykius ir į rizikingą elgseną.

Specialistų nuomone, energetinių gėrimų negalima vartoti nėščioms moterims, vaikams, paaugliams, pagyvenusiems asmenims, asmenims, kurių padidėjęs arterinis kraujo spaudimas, asmenims, sergantiems širdies ir kraujagyslių sistemos ligomis, glaukoma, asmenims, turintiems miego sutrikimų, tiems, kurie jautrūs kofeinui.

Kitų šalių patirtis rodo, kad energetiniai gėrimai gali būti ir yra kontroliuojami, pavyzdžiui, Jungtinėse Amerikos Valstijose visai uždrausta parduoti energinius gėrimus vaikams iki 18 metų, Norvegijoje, Danijoje ir Prancūzijoje tokią prekę galima įsigyti tik vaistinėse. Šiandien Lietuvoje šie gėrimai nėra griežtai kontroliuojami ir bet kuriame prekybos centre jų gali nusipirkti ir vaikas.

Source: SOS03

Mūsų imuninė sistema tiksliai atskiria, kurie mikroorganizmai nepavojingi, o kurių reikia saugotis ir gintis nuo jų. Pirmiausia su mikroorganizmais susiduria gleivinės, pavyzdžiui, tos, kurios dengia kvėpavimo takus. Todėl tokie refleksai kaip kosulys arba čiaudulys – ne tik ligos simptomai, taip organizmas kovoja su virusais, tai yra jo gynybinė reakcija.

Jei mikroorganizmai įveikia pirmą gynybinį barjerą, į kovą su infekcija stoja makrofagai – ląstelės, kurios suėda priešą. Jos suryja mikroorganizmus, juos virškina, analizuoja jų sudėtį ir siunčia informaciją per baltuosius kraujo kūnelius arba limfocitus. Jie paplinta kraujyje, limfoje, limfmazgiuose ir ima gaminti antikūnus, kad apsigintų nuo konkrečių virusų ar bakterijų.

Limfocitai atsakingi už imuniteto atmintį – jie saugo informaciją apie organizmo pasipriešinimą tam tikriems virusams. Kai bakterijos vėl puola, limfocitai ima greitai gaminti antikūnus.

Žūsta ir gerosios bakterijos

Kartais nutinka, kad limfocitai neišgali įveikti bakterijų atakos. Tada tenka vartoti antibiotikus, kad pasveiktume.

Gaila, bet vaistai dar nėra tokie tobuli, kad atskirtų gerus mikroorganizmus nuo ligų sukėlėjų.

Jie žudo visas organizme esančias bakterijas – ir ligų sukėlėjas, ir gerąsias, kurios yra natūrali organizmo flora. Todėl dažnai būna, kad, kol vartojame antibiotikus, juntame pykinimą arba imame viduriuoti.

Kad to išvengtume, reikia vartoti apsauginius preparatus, gelbstinčius mūsų virškinamąjį traktą nuo visiško išsekimo. Po antibiotikų kurso organizmas smarkiai nusilpsta ir tenka iš naujo atkurti bakterinę mikroflorą, kad jis galėtų apsiginti pats.

Stiprinkite apsauginį barjerą

Išsekęs organizmas praranda apsauginį barjerą, t. y. natūralią rūgštinę terpę, esančią, pavyzdžiui, skrandyje arba makštyje. Būtent tokioje terpėje žūsta kai kurios bakterijos, pavyzdžiui, patogeniniai grybeliai.

Virškinamajame trakte ir makštyje esančias pieno rūgšties bakterijas antibiotikai sunaikina. Todėl, baigę antibiotikų kursą, tampate itin pažeidžiami. Galima susirgti grybelinėmis makšties ligomis, burnos gleivinės uždegimu, šalinimo sistemos uždegimu, viduriavimu.

Reikia, kad organizme vėl atsirastų rūgštinę terpę sukuriančių bakterijų. Natūraliai jų galima rasti raugintuose agurkuose, kopūstuose, rūgpienyje, kefyre, jogurtuose. Tačiau to gali nepakakti, todėl reikia nusipirkti jogurto kapsulių arba kitų probiotikų.

Pieno rūgšties bakterijos atsakingos už B grupės vitaminų (B1, B2, B12), vitamino K gamybą žarnyne, taip pat lengvina geležies, fosforo, kalcio pasisavinimą. Pavartojus antibiotikų gali atsirasti tų vitaminų ir mineralų trūkumas. Todėl apsauginiuose preparatuose, kuriuos gydytojas išrašo, yra B grupės vitaminų, geležies, fosforo ir kalcio.

Organizmo mikroflorą atkuriančius preparatus reikia vartoti su antibiotikais ir dar kurį laiką, pabaigus juos gerti – net iki keturių savaičių.

Imunitetą stiprinantys skiepai

Jei per gripo sezoną susergate vieną du kartus, nieko baisaus. Blogiau, jei angina, gerklės, ausies uždegimu arba bronchitu sergate keletą kartų per metus ir tenka vartoti antibiotikus. Dėl to tiesiog nesuspėjate sustiprėti.

Esant tokiai situacijai, pasitarus su gydytoju, verta pagalvoti apie vakciną. Ją sudaro susilpnintų bakterijų ekstraktai ir kitokios bakterinės kilmės substancijos. Vakcina sužadina natūralias gynybines jėgas, sustiprina įgimtą organizmo imunitetą. Jos tikslas – padėti išvengti būtinybės vartoti antibiotikus.

Vakcina gali būti oralinė (tabletės, kapsulės, aerozolis), nazalinė (aerozolis) arba injekcijos. Tai ilgalaikė terapija (kol natūralūs apsauginiai mechanizmai pamažu bus aktyvuoti) ir parenkama kiekvienam pacientui individualiai.

Kad terapija būtų veiksminga, skiepus reikia kartoti keletą mėnesių ir gydytojo nurodytomis dozėmis, paprastai 10-20 dienų ciklais su pertraukomis. Pvz., 10 dienų vartojote preparatą, paskui darote 20 dienų pertrauką, ir taip tris mėnesius.

Geriausia vakciną vartoti, kai esate sveiki. Tačiau ją galima vartoti ir geriant antibiotikus, žinoma, gydytojui paskyrus.

Skiepai saugos nuo užsikrėtimo infekcija keletą metų. Pakartoti teks po 3-4 metų. Dėl terapijos gali atsirasti tokie simptomai: padidėjusi temperatūra, silpnumas, raumenų skausmai, virškinamojo trakto sutrikimai, tačiau dėl to nereikia terapijos nutraukti.

Gydomasis masažas

Atkurti ligų ir antibiotikų susilpnintą imunitetą padeda taškinis masažas. Pagal kinų mediciną, mūsų kūne nuo galvos iki delnų ir pėdų eina nematomi kanalai, vadinamieji meridianai, kuriais teka gyvybinė energija.

Jei šiuos kanalus pakeičia liga, jie blokuojami ir imunitetas nusilpsta.

Mūsų kūne yra specialūs taškai, vadinamieji receptoriai, susiję su konkrečiais vidiniais organais. Receptorių suaktyvinimas masažuojant išlaisvina užblokuotą energiją, kuri stimuliuoja sergantį organą ir skatina jo gijimą.

Daugybė receptorių, atsakingų už kūno dalis ar atskirus organus, yra pėdose, ausyse, delnuose. Todėl rekomenduojama masažuoti būtent šias vietas. Svarbu atrasti reikiamus taškus, susijusius su sergančiu organu, taip pat taisyklingai juos masažuoti – spausti pirštų galais.

Gerai būtų, kad viską parodytų ir paaiškintų specialistas. Paskui jau galima savarankiškai masažuoti namuose. Remiantis kinų medicina, taškinio masažo pagrindas – pėdų masažas, arba refleksoterapija, būtent pėdos yra viso organizmo žemėlapis.

Tam, kad sustiprintumėte imunitetą, masažuokite visas pėdas, tačiau ypatingą dėmesį skirkite atskiriems receptoriams: imuninės sistemos, gleivinės, plaučių, bronchų, taip pat šalinimo sistemos: inkstų, šlapimtakių, šlapimo pūslės, storojo žarnyno.

Papildomai galima masažuoti tuos taškus, kurie susiję su organu, nuo kurio prasidėjo uždegimas, pvz., nosies ančių.

Kad pasiektumėte maksimalų efektą, masažą darykite reguliariai, mažiausiai 5 savaites.

Pėdų masažas bus efektyvesnis, jei specialiai pasiruošite. Likus 2 valandoms iki masažo nieko nevalgykite, negerkite kavos, alkoholio, nerūkykite. Prieš masažą išjunkite telefoną, kad niekas netrukdytų.

Pėdas palaikykite 10 min. šiltame vandenyje, įdėję 1-2 šaukštus druskos. Paskui patogiai atsisėskite ir atpalaiduokite pėdas – pasukiokite į skirtingas puses. Paglostykite ir paplekšnokite jas. Paskui rankomis pasukiokite visus pirštus iš eilės. Visada pradėkite nuo dešiniosios pėdos ir visus pratimus pakartokite su kaire.

Rasti už imunitetą atsakingus receptorius ne taip jau ir sudėtinga. Jie yra tarp pirštų. Paspauskite vieną iš taškų ir atlikite 2-3 sukamuosius judesius. Iš pradžių prisilietimai turi būti švelnūs, bet juntami, o vėliau kitus seansus kaskart stipresni.

Masažą darykite 2 kartus per savaitę.

Jei jaučiatės labai nusilpę po antibiotikų kurso, pirmi trys masažo seansai turi būti kasdien. Jei masažuojamą tašką skauda, spauskite silpniau, tačiau būtinai masažuokite toliau! Skausmas susijęs su energijos blokavimu ir pusiausvyros tam tikrame organe sutrikdymu. Po kelių seansų skausmas praeis.